Savaitgalį stebėjau mėgėjų teatrus. Sakoma, kad Leninas ir vienam žmogui paskaitą skaitė, bet teatrui, o ir pačiam kultūriniam vyksmui reikia daugiau kiek daugiau negu vieno žiūrovo. Juk kultūrinis vyksmas arba pats iškelia tai, kas yra visuomenėje, arba visuomenė perima teatro, literatūros ar dailės perteikiamą idėją. Sovietmečiu būtent kultūra, o ne partizanai, "Amerikos balsas" ar "Katalikų bažnyčios kronika" oponavo valžiai ir išlaikė lietuviškumo pamatus.
Šia prasme tikrai neįprasta buvo tai, kaip mėgėjų teatrai, perėję nuo primityvokų liaudiškų spektaklių ir kaimiškų juokelių "apie pakeltą undaroką" ima įtaigiai kalbėti apie tai, kas mes esame, kas yra Lietuva. Tai kažkas naujo, nes daugelis "patriotizmo" ir "meilės tėvynei" su kaupu atsikando dar Sąjūdžio metais ir matė, kuo baigėsi daugelio žmonių deklaracijos - prie lovio. Taigi, teatralams prabilti apie patriotizmą reikėjo tikros pilietinės drąsos, parodyti, kad tautiškumas - ne tik apsukriųjų verslas. Rokiškio liaudies teatro pastatyta J.Marcinkevičiaus “Erelnyčia”, pasakojanti apie keistuolį poetą A. Vištelį - Višteliauską ir Utenos “Žaliaduonių” teatro pastatyta R.Kalyčio pjėsė “Atodangos”, kalbanti apie lietuvišką kaimą, parodė kitą lietuviškumo pusę - be patoso, be primityvumo - rupią kaip duoną ir tikrą. Iš pirmo žvilgsnio net nejauku, nes ir teatrai paskutiniu laiku pasidarė lankstūs ir besišypsantys, besistengiantys įtikti žiūrovo skoniui.
Gal tik mėgėjų teatrai ir beturi tokią privilegiją kalbėti tai, ką nori.
"Tai tebetvirtinate, kad esate lietuvis?",- klausia daktaras Argentinos beprotnamyje poeto A. Vištelio - Višteliausko, ir pasijunti, kad šitas klausimas kažkaip perveria tave patį - šiandien beprotiškai skubančiame pasaulyje galima pamiršti, kas esi, o juk kai kam tai buvo ir ligos diagnozė…
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą