Kraujas šaukia kraują?

Neseniai teko skaityti vieną pranešimą apie Beslano tragediją, tiksliau, apie nežinomą jos pusę.
Savaime aišku, nėra nieko baisiau, kai žūsta vaikai, tačiau, kaip praneša čečėnų agentūros, kurios pateikė ten kalėjusių ingušų liudijimus, ta pati Beslano mokyklos Nr.1 sporto salė buvo naudojama kaip įkalinimo vieta per osetinų – ingušų (ingušai nuo čečėnų skiriasi kaip aukštaičiai nuo žemaičių, jie kalba ta pačia kalba) susirėmimus.
Joje buvo kalinami ir badu marinami ingušai, ten iš bado mirė ingušų vaikai, buvo šaudomi ir žeminami žmonės. Aišku, nesupaisysi, kiek čia tiesos, o kiek propogandos - šį šimtmečius besivyniojantį priešpriešos kamuolį ne mums išnarplioti, tačiau tai privertė mane kitaip pažvelgti - juk osetinai tvirtino, kad jie niekuo dėti, juos tiesiog užpuolė.
Galvoju apie mus – kai ateina nelaimė, mes irgi rėkiame, kad mes nekalti, klausiame, už ką mums taip, juk nieko blogo nepadarėme. Va ir galvoju, ar tikrai jau taip nieko ir nepadarėme, jei ateina nelaimės?