Atsiųstas pasakojimas

Šį pasakojimą gavau paštu, manau jis bus įdomus daugeliui.

Ne taip seniai radau misionierių biografiją, pavadintą “Aggie” ir negalėjau padėti, kol neperskaičiau. Šis pasakojimas užgrobė mano širdį, perskaičiau jį vienu prisėdimu. Norėčiau trumpai perpasakoti šitą istoriją tau – kadangi ji puikiai iliustruoja griaunančią pykčio, laikomo krikščionio širdyje, jėgą:
1921m. dvi jaunos švedų poros Stokholme atsakė į Dievo pašaukimą vykti į Afrikos misijų laukus. Jie buvo Filadelfijos Sekmininkų bažnyčios, kuri siuntė misionierius į visą pasaulį, nariai. Vieno misijų susirinkimo metu abi poros prisiėmė naštą dėl Belgijos Kongo (dabar Zairas).
Ju vardai buvo David ir Svea Flood ir Joel ir Bertha Erickson. Svea Flood buvo tik keturių pėdų (121,9 cm) ūgio, ji buvo žinoma Švedijos daininkė. Abi poros nutarė paaukoti viską ir paskirti savo gyvenimus evangelijos labui.
Atvykę į Belgijos Kongą, jie prisistatė į vietinę misijos stotį. Tuomet pasiėmė mačetes ir tiesiogine to žodžio prasme išsikirto džiunglėse kelią į nuodingais vabzdžiais knibždančią Kongo gilumą. David ir Svea turėjo mažiuką sūnų, irgi Davidą, kurį nešėsi ant nugaros. Abi šeimos kelionės metu susirgo maliarija. Bet keliavo toliau, pasiruošusios tapti kad ir kankiniais dėl Viešpaties.
Galiausiai jie pasiekė vieną kaimą džiunglių gilumoje. Bet, jų nuostabai, vietiniai žmonės atsisakė juos priimti. “Negalime čia leisti baltųjų – mūsų dievai įsižeis”, paaiškino jie misionieriams. Tada atvykėliai nukako į antrą kaimą, bet vėl nebuvo priimti.
Kaimų toje vietovėje daugiau nebuvo. Išvargę misionieriai neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik įsikurti čia pat. Jie išsikirto džiunglėse laukymėlę, susidrėbė trobeles iš molio, kurios tapo jų namais.
Slinko mėnesiai, atvykėliai kentėjo nuo vienatvės, ligų, nuolatinio neprivalgymo. Mažasis Davidas sunkiai susirgo. Jie neturejo beveik jokių ryšių su vietiniais žmonėmis.
Galiausiai praėjus šešiems mėnesiams Joel ir Bertha Erickson nutarė grižti į misijų stotį. Jie ragino savo draugus padaryti tą patį, bet Svea negalėjo keliauti, nes buvo nėščia. Jos maliarija įgavo dar sunkesnę formą. O David pasakė: “Noriu, kad mano vaikas gimtų Afrikoje. Atvažiavau atiduoti šiai šaliai savo gyvenimo”.
Taigi Ericksonai atsisveikino su draugais ir išsiruošė į 100 mylių kelionę per džiungles.
Po kelių mėnesių Svea pasigavo karštinę. Visą tą laiką ji ištikimai patarnaudavo mažam juodaodžiui berniukui, kuris iš vieno kaimelio ateidavo jų aplankyti. Tas berniukas buvo vienintelis Svea laimėjimas Kristui. Jis atnešdavo šeimai vaisių, Svea tarnaudavo jam, o tas vaikas paprasčiausiai jai šypsodavosi.
Svea būklė taip pablogėjo, kad ji nebegalėjo keltis iš lovos. Atėjus laikui, moteris pagimdė sveiką mergytę. Bet po savaitės Svea jau buvo ant mirties slenksčio. “Pavadink ja Aina, “ sukuždėjo Svea Davidui ir paliko šią žemę.
Davidą Flood žmonos netektis baisiai prislėgė. Sukaupęs paskutines jėgas, jis padarė grubų medinį karstą savo mylimajai ir palaidojo šalia kalno.
Stovėdamas šalia jos kapo, Davidas žiūrejo į savo sūnų. Tuomet išgirdo dukrą verkiant molio trobelėje. Staiga kartėlis užgniaužė jo gerklę. Pyktis veržėsi lauk – jis nebegalėjo jo valdyti. Įniršis ir verksmas liejosi: ”Kodel leidai tam atsitikti, Dieve?” Mes atvažiavome čia paguldyti savo gyvybes dėl evangelijos! Mano žmona buvo tokia graži ir tokia talentinga. Ir dabar guli kape, vos sulaukusi 27.”
“Dabar turiu mažą sūnų, kuriuo vos įstengiu pasirūpinti, ir naujagimę dukrą! Viskas, ką galime parodyti metus pragyvenę džiunglėse, yra juodaodis berniukas, kuris neaišku ar ką nors supranta iš to, ką mes jam kalbame! Tu apgavai mane, Dieve. Aš tik iššvaisčiau gyvenimą!”
Tada Davidas Flood pasamdė vietinį vedlį, pasiiėmė vaikus ir iškeliavo į misijos stotį. Pamates Ericsonus, jis piktai išrėžė: ”Plaukiu namo! Negaliu vienas išauginti šitų vaikų! Sūnų imu su savim į Švedija, bet mergaitę palieku jums!”. Ir paliko Ainą Ericksonams auginti.
Kelionės į Stokholmą metu David Flood sėdėjo ant denio ir keikė Dievą. Jis visiems pasakojo, kad vyko į Afriką pasiryžęs paguldyti gyvybę – laimėti žmones Kristui, nesvarbu, kiek tai kainuos. O dabar grižta namo – sužalotas ir visko netekęs. Jis tikėjo, kad buvo ištikimas – bet Dievas užmokėjo jam piktu.
Grįžęs Švedijon, jis nutarė užsiimti verslu, ieškodamas laimės. Davidas įspėjo, kad jo akivaizdoje niekas nedrįstų minėti Dievo. Kai tai netyčia įvykdavo, Davidas išsiliedavo tulžimi, venos ant jo kaklo išpampdavo. Jis pradėjo smarkiai gerti.
Greit po to, kai jie paliko Afriką, netikėtai mirė abu Ericksonai (tikriausiai, buvo nunuodyti genties vado). Taigi mažąją Ainą globoti apsiėmė amerikiečių pora – nuostabūs žmonės, kurie vadinosi Arturas ir Anna Berg. Bergai pasiėmė Ainą į Massisi gentį šiaurės Konge. Jie pradejo vadinti ją “Aggie”. Mažoji Aggie greitai išmoko vietinę Swahili kalbą ir žaisdavo su kongiečiais vaikiukais.
Laikui bėgant, Aggie išmoko žaisti vaizduotės žaidimus. Ji įsivaizduodavo turinti dar keturis brolius ir seserį, ir vadino juos išgalvotais vardais. Ji įsivaizduodavo sėdinti už stalo ir besikalbanti su savo broliais. Ir įsivaizduodavo, kad jos sesutė jos nuolat ieško.
Grižę į Ameriką Bergai su savimi į Mineapolį parsivežė ir Aggie. Ji užaugo ir ištekėjo už vyro, vardu Dewey Hurst, kuris tapo Šiaurės Vakarų Dievo Asamblėjų Mineapolyje Biblijos koledžo prezidentu.
Aggie nežinojo, kad jos tikrasis tėvas vedė antrą kartą – dabar jaunesniąją Svea seserį, kuri buvo toli nuo Dievo. Ir susilaukė su ja dar penkių vaikų – keturių berniukų ir mergaitės, lygiai kaip Aggie įsivaizduodavo. Tuo metu David Flood buvo visiškas alkoholikas, beveik apakęs.
Keturiasdešimt metų Aggie stengėsi susisiekti su savo tėvu – bet į jos laiškus niekas neatsakydavo. Galų gale Biblijos koledžas, kuriame dirbo jos vyras, nupirko jiems kelionę į Švediją. Tai buvo galimybė Aggie susitikti su tėvu.
Perplaukę Atlantą, pora praleido keletą dienų Londone. Pasivaikščiojimo metu jie užklydo į Karališkąją Alberto menę. Dideliam savo džiaugsmui, juodu pateko į Dievo asamblėjos bažnyčių susirinkimą! Uzėję vidun, išgirdo, kaip tamsiaodis pamokslininkas liudija apie galingus Dievo darbus Zaire – Belgijos Konge!
Aggie širdis apsalo. Po susirinkimo ji priėjo prie pamokslininko ir paklausė: ”Ar jums teko pažinti misionierius David ir Svea Flood?” . “Taip!”, - atsake jis. - “Svea Flood atvedė mane prie Kristaus, kai buvau vaikas. Jiems dar gimė mergaitė, bet aš nežinau jos likimo”. “As esu ta mergaitė!!!”, - sušuko Aggie.
Tai išgirdęs pamokslininkas suspaudė Aggie rankas, apsikabino ją ir pravirko iš džiaugsmo. Aggie negalėjo patikėti, kad sutiko tą patį mažą berniuką, kuriam džiunglėse patarnaudavo jos mama. Jis užaugo ir tapo misionieriumi savo šalyje, kurioje dabar 110 000 krikščionių, 32 misijų stotys, kelios Biblijos mokyklos ir 120 vietų ligoninė.
Kitą dieną Aggie su vyru išvyko į Stokhomą – žinia apie jų atvykimą pasklido. Tuo metu Aggie jau žinojo, kad turi brolius ir sesę. Jos nuostabai, trys iš brolių atvyko į viešbutį jos sutikti. Ji iš karto paklausė: ”O kur Davidas, mano vyresnysis brolis?”. Jie parode į viešbučio giluma, kur krėsle sėdėjo vienišas žmogus. Jos vyresnysis brolis - David Jr., - buvo susikūprinęs, padžiūvęs, žilas vyras. Kaip ir tėvas, jis buvo pilnas tulžies ir skandino savo gyvenimą alkoholyje.
Kai Aggie paklausė apie tėvą, broliai pratrūko pykčiu. Jie visi tėvo nekentė. Nė vienas metų metus su juo nebendravo.
Aggie paklausė: ”Kaipgi mano sesuo?”. Broliai davė jos telefono numerį, Aggie paskambino. Sesuo atsiliepė, bet Aggie prisistačius, pokalbis nutrūko.
Vėliau visgi sesuo irgi atvyko pas Aggie ir puolė jai ant kaklo. Ji pasake: ”Visą savo gyvenimą galvojau apie tave. Aš žaisdavau tokį žaidimą: pasidėdavau žemėlapį ir žaisline mašina važiuodavau pas tave į svečius”.
Sesuo irgi vengė tėvo, bet pažadėjo Aggie padėti su juo susisiekti. Taigi jos nuvyko į skurdžiausią Stokholmo rajoną, sustojo prie apgriuvusio namo. Pabeldus moteris atidarė duris.
Viduje mėtėsi tušti buteliai. Kampe ant gulto tysojo žmogus – tai buvo jos tėvas, kadaise etatinis misionierius David Flood. Dabar tai buvo 73 metu vyras, kenčiantis nuo diabeto. Jis neseniai patyrė insultą, abiejose akyse buvo katarakta.
Verkdama Aggie suklupo prie jo: ”Tėti, aš tavo mergaitė, kurią tu kadaise palikai Afrikoje!” Senas žmogus atsisuko į ją. Jo akyse pasirodė ašaros. “Niekada nenorėjau taves palikti, - atsakė jis. - Tiesiog negalėjau pasirūpinti jumis abiem”.
“Viskas gerai, tėti, - atsake Aggie, - Dievas pasirūpino manim”.
Tėvo veidas apsiniaukė: ”Dievas nesirūpino tavimi! - prašniokštė jis. - Tai Jis sugriovė visą mūsų šeimą! Jis nuvedė mus į Afriką ir ten paliko! Iš to neišėjo nieko, absoliučiai nieko gero. Mes tik išvaistėme savo gyvenimus veltui!”
Aggie papasakojo tėvui apie juodaodį pamokslininką, kurį sutiko Londone – ir kaip visa šalis per jį buvo evangelizuota. “Tai tiesa, tėti. Kiekvienas žino, kaip atsivertė tas mažas juodaodis berniukas. Šią istoriją spausdino visi laikraščiai”.
Staiga Šventoji Dvasia užliejo Davidą Floodą – ir jis sudužo. Sielvarto ir atgailos ašaros tekėjo raukšlėtu veidu. Dievas jį atstatė.
Greitai po susitikimo su dukra David Flood mirė. Nors Dievas jį atstatė, viskas, ką jis paliko po savęs, buvo griuvėsiai. Be Aggie jo palikimas buvo dar penki vaikai – visi penki neišgelbėti, tragiškai apkartusiais gyvenimais.
Aggie užrašė šį pasakojimą. Berašydama sužinojo, kad serga vėžiu. Pabaigusi biogafiją, Aggie išėjo pas Viešpatį.

(toliau seka D. Wilkersono komentarai. Trumpai:
--------------------------------------------------------------------------------
Ši žinia skirta visiems, kurie, taip kaip David Flood , tiki – Jūs turite teisę pykti ant Dievo.