Užrakintas dvasingumas

Po popiežiaus mirties bent mane labai nustebino Lietuvos kunigų požiūris į lietuvius. Štai Vilniaus arkikatedros klebonas Ričardas Doveika pilna burna dėjo visus į šuns dienas ir aiškino, kokie nedvasingi lietuviai katalikai, suprask, kadangi katalikų 80 procentų, tai ir praktiškai visa Lietuva. Nors nepataikau į tą 80 procentų, bet tikrai esu nustebęs dėl tokio požiūrio į žmones.
“Nors centrinė miesto aikštė Jono Pauliaus II mirties akimirką buvo pilna į naktinius klubus traukiančių lietuvių, labiausiai mane sukrėtė tai, kad pirmasis užuojautą pareiškė turistas iš Šveicarijos",- rypavo Vilniaus arkikatedros klebonas Ričardas Doveika.
Arkikatedros klebonas pabrėžė, kad vakarinių maldų metu dvasininkai ragino žmones melstis už Joną Paulių II per naktį, tačiau tikintieji skirstėsi į namus...
Na matote, kaip viskas negražu, net pagrindinėje šventovėje Lietuvos visi išsiskirstė…
Gal ir būtų galima patikėti R.Doveikos žodžiais, jei ne skandalingas faktas, kad Vilniuje dauguma bažnyčių buvo užrakintos ir tuščios. Žurnalistai nubėgo ir patikrino, net ir Arkikatedra.
Va tada ir prasidėjo – kalti žmonės, begėdžiai, išsiskirstė, nebudėjo. Tiek R.Doveika, tiek dvasingasis vienuolis Julius Sasnauskas ramiai užrakino savo bažnyčias ir kažkur nudrožė. Kalti liko paprasti žmonės…
Beje, Vilniaus arkikatedros klebonas Ričardas Doveika net sugalvojo pasiaiškinimą – girdi, daug girtų jaunuolių aplink šlaistėsi, bijojo, tai ir užsirakino… Va čia tai bent… Žmonių išsigando, dar užeis... Aišku, iš baro grįžtantys jaunuliai, tai ne kokios mokyklos mokinukai, suvaryti klausyti mišių, suprantu klebono baimę...
Bet kam tada šaukti, kad lietuviai nedvasingi, jei patys užrakino bažnyčių pastatus?
Kaip bežiūrėtum, istorija juokinga ir tragikomiška – pasirodo, dvasingumas matuojamas požiūriu į popiežių ir bažnyčios lankymu. Pažįstu ne vieną žmogų, kuris ir popiežių gerbia, ir Doveiką gerbia, ir į bažnyčią vaikšto, o tuokė jį pats Stanislovas, bet…
Dvasingumas tikrai gyvena ne ten. O jei ten, tai kunigai neturėtų stebėtis žemu dvasingumo lygiu - nakčiai dvasingumas (beje, ir Dievas katalikų altoriuje) visada užrakinamas, o raktai lieka kunigų rankose…
Bet, kai pagalvoju, kaip gerai, kai Dievo neįmanoma užrakinti kaip kokios relikvijos, o Jis lieka su tavimi net tada, kai kažkas tariasi turįs raktus..