Kaip aš nevirtau skruzde

Viena pasakėčia sako, kad godų žmogų, kuris viską vogdavo iš kaimynų, didysis Dzeusas pavertė skruzde. Pasakėčios moralas tvirtina – išvaizdą pakeisti galima, prigimties – ne, nes skruzdė iki šios dienos viską tempia.
Manau, pasakėčia labai taikli, teisinga, visa patirtis sako, kad “rublis ir Afrikoj rublis”.
Ir taip būtų, jei nebūtų Dievo. Kad ir kokia stipri būtų mūsų prigimtis, Dievas yra dar stipresnis. Dažnai žmogui ateiti pas Dievą trukdo jo paties supratimas apie prigimtį – daugiau kaip 12 metų pragyvenęs žmogus puikiai žino savo nuodėmingus darbus, todėl mieliau stebi, kaip kiti eina pas Dievą ir netiki, kad kitų prigimtis gali pasikeisti.
Taigi, kyla klausimas, ar mūsų prigimtis ir nuodėmės yra kliūtis Dievui?
Žinoma, kad ne. Biblija sako :”Nėra teisaus, nėra nė vieno, visi nusidėjo”. Dievas žino viską apie mus. “Jam nereikėdavo, kad kas paliudytų apie žmogų. Jis pats žinojo, kas yra žmogaus viduje” sakoma apie Jėzų Evangelijoje pagal Joną (Jn 2;25). Jėzus žinojo tada ir žino iki šiol, nes laiške Žydams sakoma”Jėzus Kristus tas pats šiandien, vakar, per amžius”.
Taigi Jėzus žino viską apie mus, žino mūsų kaltes ir mūsų nešvarius darbus. Ir tai neatbaido Jo nuo žmonių. Kad ir koks esi šiandien ateistas, nusidėjėlis ar šiaip “kietas” žmogus, tai nedaro Jėzui įspūdžio – nėra darbo, kuris galėtų pakeisti Jo požiūrį į tave. Netiki? Prisimink Paulių, kuris dalyvavo nužudant Steponą, prisimink kaip jis persekiojo pirmuosius krikščionis… Jėzus jo nesmerkė, nebaudė, neprakeikė, tik paklausė: ”Kodėl mane persekioji?”. Vieno šio klausimo užteko, kad Paulius pasikeistų visiems laikams.
Kai žmogus susitinka Dievą, pasikeičia žmogaus prigimtis. Pats tą patyriau – kažkas tamsaus išslinko iš mano gyvenimo, kažkas beprasmiško ir kažkas beviltiško, kas spaudė mane metų metus ir ko negalėjau kontroliuoti. Dievas pašaukė tada, kai buvau purvinas iki ausų, tik niekas šito nežinojo. O Jėzus žinojo, ir mano prigimtis jam nebuvo kliūtis ateiti pas mane.