Pasimetimas: gedėti ar švęsti?

Neabejotinai pagrindinis įvykis šiuo metu - popiežiaus Jono Pauliaus II mirtis ir laidotuvės. Popiežiaus gyvenimą ir mirties artėjimą matė visas pasaulis – nuo žvalaus ir gyvo iki bejėgio ir nebeprakalbančio žmogaus Vatikano balkone.
Tačiau vienas dalykas netikėtai Lietuvoje išlindo labai aiškiai – paskelbus valstybinį gedulą nelabai kas suprato, ką reiktų daryti. Jei gedulo ženklu laikyti tai, kad buvo atšaukti beveik visi koncertai, spektakliai ir “Vakaro žinios” nebespausdino visų pensininkų džiaugsmo “Gražiausių manekenių nuotraukų”, tada gedime.
Bet panašu, kad gedėti nemokame. Lengva paskelbti gedulą, bet suteikti jam turinį – kita kalba. Aišku, labiausiai gedėjo politikai, nes jie tą gedulą ir paskelbė, o visi kiti turėjo šitą rebusą spręsti savo jėgomis. Jei visas gedulas baigiasi mišiomis moksleiviams, kad bažnyčios nebūtų tuščios, tai tikrai ne gedulas.
Galutinai visiems protus sumaišė Vilniaus arkikatedros klebonas Ričardas Doveika, pareiškęs, kad “Bažnyčia švenčia žmogaus sugrįžimą į Tėvo namus, popiežiaus sugrįžimą į Amžinybę. Švenčiame padėka už šią dovaną”.
Tai ir atspėk, žmogau, ką reikia daryti tokiu atveju – valdžia įsako gedėti, Katalikų bažnyčia –švęsti.
Panašu, kad ir pati Katalikų bažnyčia nebuvo pasiruošusi sutikti tokį iššūkį kaip gedėjimas. Ar tiesiog patys kunigai galutinai susimaišė savo "dvasinėj terminologijoj" ir pasiklydo nesąmonėse, bet niekas nedrįsta to pasakyti jiems?
Gal prieš skelbiant valstybinį gedulą savaitei kitą kartą reiktų pamąstyti, kaip jis turėtų atrodyti iš šalies, nes dabar gėda, kad Brežnevo gedėjimui Lietuvoje buvo įdėta daugiau jėgų. O jei kas būtų pasiūlęs "švęsti Lionios mirtį", ko gero, būtų patekęs milicijon... O dabar drąsiai siūlo: "Švęskime".
Jūs kaip norit, bet aš nešvęsiu, liežuvis nesiverčia net šį žodį vartoti...