Miręs naivumas

“O, kokia graži knyga, kokia puiki knyga, ir kas gi ją parašė?- klausia L.Brežnevas savo sekretorės”. ”Jūs…”
Šį sovietmečio anekdotą prisiminiau, stebėdamas pasaulį ištikusią psichozę, susijusią su vieno popiežiaus mirtimi, su kito išrinkimu ir įšventinimu. Norėtųsi įleisti kritikos dozę į šios institucijos garbinimą.
Iš esmės kas gi pasikeitė – nieko, nuėjo nuo scenos vienas garbinimo objektas, tuoj pat užkeliamas naujas. Totalitarinė sistema užsikėlė naują vadovą, kuris bus dvasingumo etalonas, o po mirties bus ir šventasis, kuriam galima melstis.
Kažkada ir aš buvau toks naivus, kad galvojau, kad visi popiežiaus raštai yra parašyti jo, kai kuriuos net studijavau, bet vėliau buvau šokiruotas, kad kaip ir Brežnevas popiežiai turi asmeninius jų kalbų ir knygų rašytojus.Vienas toks rašytojas netgi aiškino viešai, kaip jis žinodavo ir jausdavo, ką turi pasakyti popiežius.
Va tada ir supratau, kad nė vienas popiežius nėra parašęs nė vienos knygos, net ir savo kalbos – kažkas nematomas darbuojasi Vatikano koridoriuose (ir tikrai ne Dievas), o jam tereikia perskaityti ar padėti parašą. Paaiškėjo ir tai, kad veltui reikia laukti pasikeitimų katalikų bažnyčioje – net ir progresyviausias žmogus tampa šitos sistemos vergu – jį garbina, o jis nieko negali, tiesa, gali - pamojuoti per langą ir perskaityti jam pakištą tekstą. Man praėjo bet koks noras skaityti popiežių leidžiamus raštus, nes tie raštai nebuvo jų, o sistemos kūrinys. Taigi, va taip mano naivumas ir buvo sunaikintas – nemėgstu anonimų ir nemėgstu tų, kurie kalba svetimu vardu. Tai man panašu į veidmainystę. Žmogus turi kalbėti savo vardu, bet ne sistema žmogaus lūpomis.
“O, šventas naivume” – pasakė vienas žmogus, deginamas ant laužo inkvizicijos ir pamatęs, kaip atneša į laužą pagaliuką sena močiutė, tikėdama, kad daro gerą darbą…
Bet ir naivumas kartais miršta arba išgaruoja.