Habemus papam

Taigi – jau yra naujas popiežius, naujas Šventasis Tėvas. Žiūrint į žmonių veidus Romos gatvėse, tikrai galima pavydėti, kokie jie džiaugsmingi, išgirdę frazę "Habemus papam" (turime popiežių. Bet aš, kaip senas skeptikas, galiu pasakyti, kad nors šiame tolerancijos amžiuje niekas nenori apie tai kalbėti, o ir aš rizikuoju užsitraukti viso milijardo katalikų nemalonę, bet man tas žmonių džiaugsmas yra visiškai nesuprantamas, o pats popiežiaus institutas yra absurdiškas ir net bedieviškas. Kodėl?
Vien jau tai paradoksalu, kad žmonės, sakantys, jog yra tikrieji Jėzaus sekėjai ir tarnauja Dievui, patys tą mokymą ir tai, kas rašoma Biblijoje ir ko moko Jėzus, paneigia be jokių ceremonijų. Tikrieji sekėjai to niekada nepadarytų. Kai Jėzus mokė mokinius, bene griežčiausi įspėjimai buvo apie tai, kad taip krikščionių negali būti tokių santykių, kaip tarp pagonių, negali būti viršininkų, valdovų ir kunigaikščių (beje, kardinolai vadinami “bažnyčios kunigaikščiais”).
Jėzus mokė: “Nė vieno iš savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje” (Evangelija pagal Matą 23;9).
Galite pykti arba ant manęs, kad tai suradau, arba ant Jėzaus, kuris liepė nieko š tokių pat žmonių, kaip ir mokiniai, nevadinti Tėvu, o ypač - Šventuoju.
Drąsiai galiu tvirtinti – visas milijardas katalikų nesilaiko Jėzaus mokymo, Šventuoju Tėvu vadindami žmogų ir jį garbindami. Ir aišku, nesilaiko dėl to, kad taip moko bažnyčia. Bet šiuo atveju, manau, reikia paklusti arba bažnyčiai, “bažnyčios kunigaikščiams”, išsirinkusiems “Šventąjį Tėvą”, arba Jėzui, kuris mokė visai priešingai. “Nė vieno iš savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje” (Evangelija pagal Matą 23;9). Renkuosi Jėzų - Habemus Jesus.