Apie mirusį Dievą

“Labai anksti, pirmąją savaitės dieną, jos (moterys) ateina saulei tekant prie kapo. Jos kalbėjosi tarp savęs:”Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?”.
Morkaus 16;2-3

Jo, kai pagalvoji, su Dievu vienos problemos, kai Jis gyvas ir vaikšto, labai trukdo, todėl geriau Jį įkišti į kapą ir užritinti akmenį, o kai Jo nėra, kažko trūksta, bet nebėra kam nuritinti akmenį.
Manau, tai jautėsi ir tos moterys einančios lankyti mirusio Dievo. Situacija ir šiandien nepasikeitė – Dievas yra miręs.
Ką reiškia miręs? Tai reiškia negyvas – nekalba, neatsako, nepadeda, neveikia… taip į Dievą žiūri pasaulis, deja, krikščionys taip pat.
Dažnai galvojame, kad Dievo negalime pasiekti, nes mus skiria tas akmuo, nėra kam jo nuritinti. Tas akmuo –mūsų nuodėmės, netikėjimas, skausmas, liga, neviltis… Nėra kam nuritinti…
Bet šioje istorijoje yra ir šviesioji pusė – kai moterys nusprendžia ieškoti, pamato, kad akmuo nuristas, ir sužino keletą stulbinančiai paprastų dalykų:
1. Nuristi akmeniui nereikia jų pastangų.
2. Dievas nebūna ten, kur Jį esame linkę paguldyti.
3. Jis yra gyvas ir nesiruošia mirti.
4. Dievui mūsų akmenys – ne problema.
Tai žinia mums – mūsų dalis eiti, visa kita yra Dievo dalis. Jokie mūsų darbai nepajėgūs atskirti mūsų nuo Dievo meilės, jeigu mes Jo ieškome. Ne akmuo svarbus, o Tas, kuris nežiūri į akmenį. Dievą galime įkišti į kapines ir elgtis lyg Jo nebūtų, bet Jis nežaidžia pagal mūsų taisykles. Todėl neverta graužtis, jeigu Dievą mums dengia akmuo, reikia eiti.