Gimęs Pranašo dieną (I dalis)

Visas pasaulis sukrėstas nagrinėja rugsėjo 11-osios ir Beslano tragedijos fenomenus, savižudžių atakas ne tik Izraelyje, bet jau ir visame pasaulyje, baisisi islamo teroristais ir neranda atsakymų į šiuos protu nepaaiškinamus dalykus ir beprasmį žiaurumą.
Pateikiu buvusio arabų teroristo pasakojamą, kuriame jis atskleidžia, kuo vadovaujasi tie fanatiški žmonės, kodėl jie tokie yra ir kas gali juos išvaduoti iš spąstų, į kuriuos jie pateko patys.


Tėvas didžiavosi mano gimimu

Mano vardas – Validas ir aš gimiau Jaruzalėje per vieną švenčiausių musulmonams dienų – pranašo Mahomedo gimimo dieną, todėl tėvas tuo labai didžiavosi ir suteikė man vardą Valid, kas arabų kalboje skamba panašiai, kaip žodis mauled – žymintis pranašo Mahomedo gimimą.
Mano tėvas – Palestinos musulmonas, dėstęs anglų kalbą ir islamą Šventojoje žemėje, motina – amerikietė, kuri ištekėjo, kai tėvas mokėsi JAV 1956 metais. Tėvas, bijodamas, kad jo vaikų nepaveiktų amerikietiškas gyvenimo būdas 1960 metais išvyko su visa šeima (mama tuo metu laukėsi manęs) į Izraelį, kuris vadinosi Jordanija. Aš gimiau, kai šeima buvo Izraelyje. Vėliau mes atvažiavome į Beatliejų. Mano tėvas dažnai keisdavo darbovietes: dirbo Saudo Arabijoje, vėliau grįžo atgal ir šeima apsigyveno pačioje žemiausioje žemės vietoje –Jeriche.
Niekada nepamiršiu pirmosios dainos, kurią išmokau mokykloje būdamas 6 metų, prieš prasidedant Šešių dienų karui “Mūsų mylimi arabai ir žydai – mūsų šunys”. Aš tada stebėjausi, nes nežinojau, kas tie žydai, bet drauge su vaikais traukiau šią dainą.
Vėliau Beatliejuje, kad išmoktume anglų kalbą mus užrašė į liuteronų mokyklą, kur aš, brolis ir sesuo buvome vieninteliai musulmonai, todėl mokytojai mus mušdavo, o mokiniai išjuokdavo.
Kai vykdavo Biblijos studijų pamoka, aš išeidavau iš klasės, tačiau vieną kartą netyčią užėjau ir klasės “zavadyla” puolė mane kumščiais šaukamas:”Mes nenorim, kad šitas pusiau amerikietis musulmonas čia būtų”. Aš atsisakiau išeiti ir nuo to momento 3 metus studijavau (tiksliau užsispyrusiai sėdėdavau) Bibliją kartu su visais, nors iš manęs ir šaipydavosi.

Gyvenimas, pašvęstas džihadui

Vėliau tėvas mus perkėlė į musulmonišką mokyklą, kur mums kalė, kad vieną dieną išsipildys sena Mahomedo pranašystė, kad kils karas, kurio metu Šventoji žemė bus atkovota, o žydai bus išnaikinti masinių žudynių būdu. Ši pranašystė skamba taip: ”Teismo diena neateis, kol musulmonų giminė nenugalės žydų giminės”. Kai pranašo Mahomedo klausė, kur tai turi įvykti, jis atsakė:”Jeruzalėje ir aplinikinėse tautose".
Jaunystėje, kaip ir mano tėvas, aš linkau į islamo pusę ir musulmonų mokytojų pusę. Tikėdamas pranašyste, aš pašvenčiau savo gyvenimą džihadui “šventajam karui” – vieninteliam islame keliui į pergalę ar didvyrišką mirtį. Didvyriška mirtis islame – vienintelis kelias gauti išgelbėjimą ir patekti į dangų, todėl, kad Alachas ir Muhamedas pažadėjo tai ??r?n?: "Nelaikykite mirusiais žuvusių (džihade) dėl Alacho), apie juos galvokite, kaip gyvenančius su Alachu ir gaunančius malones”.
Mokyklinių maištų prieš Izraelį metu aš ruošdavau kalbas, lozungus, rašydau antiizraelietiškus užrašus ant sienų, kad išprovokuočiau studentus mėtyti akmenis į Izraelio kareivius. Mes šaukdavome: "Negali būti taikos derybų su priešu. Mes paaukosim savo kraują ir savo sielas dėl Arafato ir Palestinos, mirtis sionistams". Prisiekiau kovoti su žydų priešais, tikėdamas, kad vykdau Dievo valią žemėje, todėl visur, kur galėdavau, keldavau riaušes: mokyklose, gatvėse ir net šventoje musulmonams vietoje - Al Aksos musulmonų šventykloje. Visur būdavau pirmas.

Valdė baimė ir beviltiškumas

Niekas negalėjo pakeisti mano širdies – aš turėjau arba numirti, arba turėjo įvykti stebuklas. Pasakysiu paprasčiau – buvau vienas iš tų, kuriuos žydai vadina teroristais. Tiesa, įdomiausia buvo tai, kad aš ne tik kitus terorizuodavau, bet ir mane terorizuodavo mano įsitikinimai, kurie vertė “siekti garbės” ir atlikti "gerus darbus" tam, kad patekčiau į dangų. Bet aš niekad nebuvau įsitikinęs, kad ten pateksiu. Aišku, galvojau, kad mano mirtis kovoje su žydais sušvelnins Alacho pyktį mano nuodėmių atžvilgiu ir aš gausiu gerą vietą Rojuje su nuostabiomis moterimis, kurios tenkins mano intymius poreikius. Aš jaučiausi toks nuodėmingas, kad teroras buvo vienintelė priemonė gauti tai, ko siekiu.
Pamenu, Beatliejuje rodė filmą “21 diena Miunchene" apie taip, kaip olimpinių žaidynių metu buvo nužudyti žydų sportininkai, kaip plodavo salė, kai rodydavo palestinietį, metantį garnatas į sraigtasparnį su sportininkais, kaip džiaugsmingai šaukdavome "?lach akbar "(tai musulmonų pergalės šūkis).
Norėdami suminkštinti palestiniečių širdis, žydai per televiziją rodydavo dokumentinius filmus apie Holokaustą. Aš juos žiūrėjau žavėdamasis fašistais. Atrodė, išties neįmanoma pakeisti mano širdies…
Taip pat aš mėgdavau fotografuotis, beje, visada nutaisydavau liūdną miną, tarsi fotografija būtų skirta mano “aukos” aprašymui laikraštyje. Aš ne kartą išties rizikavau netekti gyvybės provokuodamas Izraelio kareivius.
Gyvenau Izraelyje visų stambiausių karinių konfliktų metu, kai arabų pajėgos patyrė žeminančius pralaimėjimus. Vis dėlto net ir pralaimėdami ir neturėdami galimybės sudaužyti Izraelio, mes vylėmės ta vienintele Mochamedo žadėta pergale, kurios užteks sunaikinti Izraelį. Mano tėvai išgyveno, kai patekau į kalėjimą. Mano mama patyrė tokį stresą, kad jai ėmė slinkti plaukai. Ji buvo net nuėjusi pas JAV konsulą Jeruzalėje ir prašė, kad mane paleistų. Kalėjime aš tobulai išmokau terorizmo “meno” ir po paleidimo tapau dar labiau fanatiškesnis.


Nekentė net savo motinos

Iš kitos pusės mano motina bandė mane namuose išmokyti kitos idėjos, kurią ji vadino Dievo planu. Ji pasakojo apie Biblijos pranašystes ir rodė, kad žydų grįžimas buvo Dievo suplanuotas ir įvykdytas. Jai tai buvo Dievo stebuklas mūsų laikais, kad pasaulis pamatytų, jog “Teesie tavo valia”.
Taip pat ji man pasakodavo apie daugelį įvykių, kuriems lemta įvykti šiais laikais ir kurių išsipildymą mes galėjom matyti diena iš dienos. Ji pasakojo apie netikrus kristus ir netikrus pranašus, tačiau net akivaizdūs faktai beveik neveikdavo mano kovai su žydais nusistačiusios širdiesMisionierių pora įtikino pasikrikštyti mano mamą, bet mes to nežinojome. Daug kartų mane mama pasiimdavo į Izraelio muziejus.Man ypač patiko archeologija, ji tiesiog mane užbūrė. Ne kartą besiginčydamas su mama aš sakydavau, kad krikščionys ir žydai iškreipė Bibliją. Ji atsakydama mane nuvedė į muziejų Jeruzalėje ir parodė Izaijo pranašystės ritinį, kuris buvo puikiai išsilaikęs, beje, aš ten nepamčiau nė vieno, kuris būtų ieškojęs klaidų, todėl neturėjau ką atsakyti.
Pamenu, kaip kankindavau savo motiną, vadindamas ją “netikėle” (terminas, kurį musulmonai vartoja visiems, neišpažįstantiems islamo, įvardinti) ir “prakeikta amerikiete, tvirtinančia, kad Jėzus – Dievo sūnus”.
Aš rodydavau jai fotografijas iš laikraščių, kur buvo jauni žmonės, žuvę prievartos proveržiuose, ir reikalaudavau atsakymo, kodėl tai vyksta. Galų gale aš savo motinos ėmiau taip nekęsti, kad ėmiau prašyti tėvo, kad su ja išsiskirtų ir paimtų į žmonas kitą moterį, dorą musulmonę.