Šiek tiek politikos

 Ne dėl to, kad rinkimai, tiesiog puiki proga pasitaikė pasižiūrėti, ką gali žmonija, kaip ji gali pati kurti, kurti ir prikurti.
Dažnai pranešimuose kaip neabejotinas autoritetas skamba "Jungtinių Tautų Organizacija" - tai tarsi kokybės ženklas.
Gražus žmonių sumanymas susivienyti ir padaryti tvarką. Iškilmingai skamba, gražiai atrodo. Tačiau pažiūrėkim iš arčiau - dabar po įvykių Libijoje JTO pareiškė, kad pradės procedūrą, per kurią Libija bus pašalinta iš Žmogaus teisių komisijos. Tam paprieštaravo kita  Žmogaus teisių komisijos narė - Kuba...
Atvirai sakant, nei verkti nei juoktis - pasirodo Žmogaus teises planetoje prižiūri tokios "demokratiškos" ir žmogaus teisių besilaikančios šalys kaip Libija ir Kuba.  Toks scenarijus tik pasakose būna, kai vilką paskiria avių bandos piemeniu... Visai nesistebiu, kad kai kurios šalys atvirai ignoruoja tokių "žmogaus teisių" komisijų sprendimus.
Va kokią tvarką susikūrė žmonija...
Va tokia ta politika

Antikristas - laukimas

Kadangi jau anksčiau buvau šiek tiek nagrinėjęs šią temą, šį kartą, noriu pažvelgti iš kitos pusės. Tuo labaiu, kad mesijo laukia ne tik žydai ir krikščionys, mesijo taip pat laukia budistai ir musulmonai, tai kas gi jis bus? Portalas "Mignews" išspausdino medžiagą, kurioje pateikė krikščionių ir islamo mesijų sulyginimą.
"Fox News" korespondentas Glenas Bekas vedė laidą, kurioje kalbėjo apie musulmonų laukiamą mesiją - 12 -ąjį dingusį imamą Machdi. Jo žodžiais, imamo Machdi atėjimo teoriją jis studijavo 6 metus ir nusprendė pasidalinti su auditorija savo išvadomis. "Аmerika, tai išves tave iš proto. Mano kelnės buvo šlapios, kai baigiau šitą tyrinėjimą", - sakė Glenas Bekas.
Jis tvirtino, kad islamo laukiamas imamas Machdi yra ne kas kitas kaip Antikristas, apie kurį kalba Biblija. Jis vaizdžiai lentoje išdėstė panašumus tarp Machdi ir Antikristo, susumuodamas pranašystes, kurios skirtos abiem asmenybėms.
Islamo Machdi, kaip ir Antikristas, nori žydų ir krikščionių mirties, valdys žemę 7 metus, su Izraeliu sudarys sąjungą, bet paskui ją nutrauks ir surengs ginkluotą įsiveržimą į Izraelį. Paskaitos pabaigoje jis pasakė: "Jie laukia, kad šitas vaikinas pasirodytų".
Laidoje dalyvavęs islamo fondo už demokratiją atstovas musulmonas Zuchdi Dzaser pareiškė, kad kai kurie musulmonų lyderiai išties laukia Machdi pasirodymo, bet, esą "nuosaikūs musulmonai tam nepritaria, be to islamo chadisai yra atviri interpretacijai". Tačiau dar vienas pokalbio dalyvis, knygos "The Islamic Antichrist" - "Antikristas ateis iš islamo" autorius Džoelis Ričardsonas pareiškė, kad chadisai yra šventas musulmonams raštas ir "jūs negalite jo atmesti".
"Viskas tik prasideda, šiandien, kaip aš tikiuosi, tai taps ilgo pažinimo kelio pradžia", -sakė Glenas Bekas.
12  dingęs imamas Machdi - pasaulio pabaigos pranašas islame, mesijas, paskutinis pranašo Mochamedo perėmėjas. Iš pradžių jis buvo lyginamas Jėzui, kuris paskelbs Paskutinio teismo prisiartinimą. Vėliau jis tapo islamo atnaujinimo simboliu, kuris bus valdovas, išgryninsiąs islamą. Korane Machdi neminimas, bet mesijo idėja plačiai diskutuojama chadisuose - raštuose, kur surinkti pranašo Mochamedo posakiai ir nurodymai.
Beje, ne vienas musulmonas pasakoja, kad susidūręs su Biblija jis likdavo apstulbęs, kai suprasdavo, kad islame viskas stovi "ant galvos" - jų lauktas mesijas, sulyginus tekstus,  pasirodydavo ne kas kitas, o pikčiausias Dievo ir žmonijos priešas - Antikristas.
Žinoma, klausimas lieka atviras, tačiau sutapimų, mano galva, per daug, ypač žinant musulmonų požiūrį į Izraelį, neabejotina, kad toks "mesijas" anksčiau ar vėliau pasirodys.

Mokomi neapykantos

Žinot, sunkiausia atsekti ir atpažinti. Gerai stebėti ir tyrinėti kitus, bet, o varge, kada nors ateina eilė ir pačiam sau. Imi pažinti, ko visai nesitiki. Reliatyvu tampa nebe reliatyvu.
Pastebiu, su kokiu nuoseklumu mes esam mokomi nekęsti. Nekęsti neteisingų dalykų pasaulyje, nekęsti skurdo, vargo, neteisybės, skausmo. Pradėję nuo šito (juk turime teisę) ilgainiui pereiname prie neapykantos pačiam gyvenimui. Esame mokomi nekęsti visko, ką galime vadinti gyvenimu - tai toks subtilus mokslas, kai parodoma, kad visi dalykai yra netobuli. O juk netobuli neturi vertės, o norisi tobulų... Netobulas darbas, netobuli giminaičiai, netobula šalis, blogas laikas, netobuli draugai, netobula šeima, netobulas tavo vaikas...  Taigi, imame nejučia nekęsti netobulų, o tobulų neturime. Vadinasi, nebeturime paties gyvenimo, nes niekas šiame netobulame pasaulyje nevertas MANĘS. Toliau vienatvė, atskyrimas, nesupratimas, nusivylimas, beprasmybė. Štai kokia yra teisėtos neapykantos kaina, kurią imame mokėti anksčiau ar vėliau.
Deja, turiu pripažinti kad ir aš ilgokai užsibuvau ne toje "fronto linijoje", mielai studijuodamas siūlomą mokslą, kuris vadinasi -  realybė ir tiesa. Tai taip patrauklu, aišku, jauti jėgą ir esi tvirtas kaip ąžuolas savo įsitikinimuose. Jei ne Dievas, niekad nebūčiau susigaudęs, kad esu elementariai maustomas, iš manęs nuolat tokiu būdu atimamas gyvenimas.
Koks yra pasaulis be Dievo? Toks, kokį matome, kokį žmogus sukūrė. Metodiškai ir nuosekliai žmonės mokomi nekęsti, kol nebeturi gyvenimo. Pažįstu nemažai žmonių, kurie gyvena ant raminamųjų arba antidepresantų.Jie praėjo tuos pačius mokslu. Tačiau Biblija sako: "Gyvenimas pasirodė, ir mes regėjome ir mes liudijame, ir skelbiame jums šį amžinąjį gyvenimą, kuris buvo pas Tėvą ir pasirodė mums".
Ačiū Dievui Jis man parodė - gyvenime nėra neapykantos, tai yra teigiama jėga. Kartais reikia mesti visus mokslus..

Subalansuota vyrams

GIPSY KINGS "A MI MANERA" - nu kaip gražu man, jau kaip gražu. Pagalvojau, pasidėsiu, turėsiu paklausyt, nes jau antra diena skamba man ausyse.

Poetui atminti

Turbūt mažai yra Lietyvoj žmonių, kurie vienokiu ar kitokiu būdu neprisilietė prie šiandien mirusio poeto Justino Marcinkevičiaus kūrybos. Su jo mirtim baigiasi visa era Lietuvos poezijoje.

Šis žmogus visada išsiskyrė iš margos rašytojų minios. Jis nevaidino talento, neleido sau būti "menininku", nesinaudojo privilegijomis ir neieškojo protekcijų. Tiesiog buvo paprastas ir sąžiningas žmogus. Sąžiningas buvo ir savo kūryboje. Vieną kartą su juo dariau interviu. Kas man paliko įspūdį, tai jo bendravimas ir paprastumas. Užaugau skaitydamas jo eilėraščius ir stebėdamasis kaip iš negyvo tampa gyva, kaip iš skausmo atsiranda prasmė, o beprasmybė išvis neegzistuoja. Beje, retas atvejis, kai poetas nebijojo kalbėti teigiamai ir pozityviai. Atmintis  - nedėkingas daiktas, žmonės greitai viską užmiršta, tačiau ko negali užmiršti - norėtum, kad tavo kaimynas būtų toks žmogus kaip jis. Taigi, mano padėka jam, kad jis buvo ir už tai, koks buvo.