šeštadienis, vasario 26, 2011

Šiek tiek politikos

 Ne dėl to, kad rinkimai, tiesiog puiki proga pasitaikė pasižiūrėti, ką gali žmonija, kaip ji gali pati kurti, kurti ir prikurti.
Dažnai pranešimuose kaip neabejotinas autoritetas skamba "Jungtinių Tautų Organizacija" - tai tarsi kokybės ženklas.
Gražus žmonių sumanymas susivienyti ir padaryti tvarką. Iškilmingai skamba, gražiai atrodo. Tačiau pažiūrėkim iš arčiau - dabar po įvykių Libijoje JTO pareiškė, kad pradės procedūrą, per kurią Libija bus pašalinta iš Žmogaus teisių komisijos. Tam paprieštaravo kita  Žmogaus teisių komisijos narė - Kuba...
Atvirai sakant, nei verkti nei juoktis - pasirodo Žmogaus teises planetoje prižiūri tokios "demokratiškos" ir žmogaus teisių besilaikančios šalys kaip Libija ir Kuba.  Toks scenarijus tik pasakose būna, kai vilką paskiria avių bandos piemeniu... Visai nesistebiu, kad kai kurios šalys atvirai ignoruoja tokių "žmogaus teisių" komisijų sprendimus.
Va kokią tvarką susikūrė žmonija...
Va tokia ta politika

antradienis, vasario 22, 2011

Antikristas - laukimas

Kadangi jau anksčiau buvau šiek tiek nagrinėjęs šią temą, šį kartą, noriu pažvelgti iš kitos pusės. Tuo labaiu, kad mesijo laukia ne tik žydai ir krikščionys, mesijo taip pat laukia budistai ir musulmonai, tai kas gi jis bus? Portalas "Mignews" išspausdino medžiagą, kurioje pateikė krikščionių ir islamo mesijų sulyginimą.
"Fox News" korespondentas Glenas Bekas vedė laidą, kurioje kalbėjo apie musulmonų laukiamą mesiją - 12 -ąjį dingusį imamą Machdi. Jo žodžiais, imamo Machdi atėjimo teoriją jis studijavo 6 metus ir nusprendė pasidalinti su auditorija savo išvadomis. "Аmerika, tai išves tave iš proto. Mano kelnės buvo šlapios, kai baigiau šitą tyrinėjimą", - sakė Glenas Bekas.
Jis tvirtino, kad islamo laukiamas imamas Machdi yra ne kas kitas kaip Antikristas, apie kurį kalba Biblija. Jis vaizdžiai lentoje išdėstė panašumus tarp Machdi ir Antikristo, susumuodamas pranašystes, kurios skirtos abiem asmenybėms.
Islamo Machdi, kaip ir Antikristas, nori žydų ir krikščionių mirties, valdys žemę 7 metus, su Izraeliu sudarys sąjungą, bet paskui ją nutrauks ir surengs ginkluotą įsiveržimą į Izraelį. Paskaitos pabaigoje jis pasakė: "Jie laukia, kad šitas vaikinas pasirodytų".
Laidoje dalyvavęs islamo fondo už demokratiją atstovas musulmonas Zuchdi Dzaser pareiškė, kad kai kurie musulmonų lyderiai išties laukia Machdi pasirodymo, bet, esą "nuosaikūs musulmonai tam nepritaria, be to islamo chadisai yra atviri interpretacijai". Tačiau dar vienas pokalbio dalyvis, knygos "The Islamic Antichrist" - "Antikristas ateis iš islamo" autorius Džoelis Ričardsonas pareiškė, kad chadisai yra šventas musulmonams raštas ir "jūs negalite jo atmesti".
"Viskas tik prasideda, šiandien, kaip aš tikiuosi, tai taps ilgo pažinimo kelio pradžia", -sakė Glenas Bekas.
12  dingęs imamas Machdi - pasaulio pabaigos pranašas islame, mesijas, paskutinis pranašo Mochamedo perėmėjas. Iš pradžių jis buvo lyginamas Jėzui, kuris paskelbs Paskutinio teismo prisiartinimą. Vėliau jis tapo islamo atnaujinimo simboliu, kuris bus valdovas, išgryninsiąs islamą. Korane Machdi neminimas, bet mesijo idėja plačiai diskutuojama chadisuose - raštuose, kur surinkti pranašo Mochamedo posakiai ir nurodymai.
Beje, ne vienas musulmonas pasakoja, kad susidūręs su Biblija jis likdavo apstulbęs, kai suprasdavo, kad islame viskas stovi "ant galvos" - jų lauktas mesijas, sulyginus tekstus,  pasirodydavo ne kas kitas, o pikčiausias Dievo ir žmonijos priešas - Antikristas.
Žinoma, klausimas lieka atviras, tačiau sutapimų, mano galva, per daug, ypač žinant musulmonų požiūrį į Izraelį, neabejotina, kad toks "mesijas" anksčiau ar vėliau pasirodys.

šeštadienis, vasario 19, 2011

Mokomi neapykantos


Žinot, sunkiausia atsekti ir atpažinti. Gerai stebėti ir tyrinėti kitus, bet, o varge, kada nors ateina eilė ir pačiam sau. Imi pažinti, ko visai nesitiki. Reliatyvu tampa nebe reliatyvu.
Pastebiu, su kokiu nuoseklumu mes esam mokomi nekęsti. Nekęsti neteisingų dalykų pasaulyje, nekęsti skurdo, vargo, neteisybės, skausmo. Pradėję nuo šito (juk turime teisę) ilgainiui pereiname prie neapykantos pačiam gyvenimui. Esame mokomi nekęsti visko, ką galime vadinti gyvenimu - tai toks subtilus mokslas, kai parodoma, kad visi dalykai yra netobuli. O juk netobuli neturi vertės, o norisi tobulų... Netobulas darbas, netobuli giminaičiai, netobula šalis, blogas laikas, netobuli draugai, netobula šeima, netobulas tavo vaikas...  Taigi, imame nejučia nekęsti netobulų, o tobulų neturime. Vadinasi, nebeturime paties gyvenimo, nes niekas šiame netobulame pasaulyje nevertas MANĘS. Toliau vienatvė, atskyrimas, nesupratimas, nusivylimas, beprasmybė. Štai kokia yra teisėtos neapykantos kaina, kurią imame mokėti anksčiau ar vėliau.
Deja, turiu pripažinti kad ir aš ilgokai užsibuvau ne toje "fronto linijoje", mielai studijuodamas siūlomą mokslą, kuris vadinasi -  realybė ir tiesa. Tai taip patrauklu, aišku, jauti jėgą ir esi tvirtas kaip ąžuolas savo įsitikinimuose. Jei ne Dievas, niekad nebūčiau susigaudęs, kad esu elementariai maustomas, iš manęs nuolat tokiu būdu atimamas gyvenimas.
Koks yra pasaulis be Dievo? Toks, kokį matome, kokį žmogus sukūrė. Metodiškai ir nuosekliai žmonės mokomi nekęsti, kol nebeturi gyvenimo. Pažįstu nemažai žmonių, kurie gyvena ant raminamųjų arba antidepresantų.Jie praėjo tuos pačius mokslu. Tačiau Biblija sako: "Gyvenimas pasirodė, ir mes regėjome ir mes liudijame, ir skelbiame jums šį amžinąjį gyvenimą, kuris buvo pas Tėvą ir pasirodė mums".
Ačiū Dievui Jis man parodė - gyvenime nėra neapykantos, tai yra teigiama jėga. Kartais reikia mesti visus mokslus..

penktadienis, vasario 18, 2011

Subalansuota vyrams


GIPSY KINGS "A MI MANERA" - nu kaip gražu man, jau kaip gražu. Pagalvojau, pasidėsiu, turėsiu paklausyt, nes jau antra diena skamba man ausyse.

trečiadienis, vasario 16, 2011

Poetui atminti

Turbūt mažai yra Lietyvoj žmonių, kurie vienokiu ar kitokiu būdu neprisilietė prie šiandien mirusio poeto Justino Marcinkevičiaus kūrybos. Su jo mirtim baigiasi visa era Lietuvos poezijoje.

Šis žmogus visada išsiskyrė iš margos rašytojų minios. Jis nevaidino talento, neleido sau būti "menininku", nesinaudojo privilegijomis ir neieškojo protekcijų. Tiesiog buvo paprastas ir sąžiningas žmogus. Sąžiningas buvo ir savo kūryboje. Vieną kartą su juo dariau interviu. Kas man paliko įspūdį, tai jo bendravimas ir paprastumas. Užaugau skaitydamas jo eilėraščius ir stebėdamasis kaip iš negyvo tampa gyva, kaip iš skausmo atsiranda prasmė, o beprasmybė išvis neegzistuoja. Beje, retas atvejis, kai poetas nebijojo kalbėti teigiamai ir pozityviai. Atmintis  - nedėkingas daiktas, žmonės greitai viską užmiršta, tačiau ko negali užmiršti - norėtum, kad tavo kaimynas būtų toks žmogus kaip jis. Taigi, mano padėka jam, kad jis buvo ir už tai, koks buvo.

Ar laisvė

Laisvė dalykas geras. Kas iš mūsų nenori laisvės. Nori. Visokios. Labai įdomu, kad laisvės sąvoka žmonės linkę perkelti kitiems. Sakykim, važiuoja žmogus automobiliu, mato - pirkelė stovi, žiemos idilė, dūmai rūksta ir galvoja - štai kur gyvenimas, paprastas kaip 5 kapeikos, sėdi sau, kūreni, o aš - nuolatinis bėgimas, sąskaitos, mokesčiai, pinigai, įtampa, didmiestis...
Tačiau tai tėra mitas. Reiktų tam žmogui užeiti į tą pirkelę ir pakalbėti su tuo žmogumi, ko gero, rastų žmogų žiūrintį pro langą ir mąstantį - štai kaip kitiems gerai, sėdi sau gražiose mašinytėse ir važiuoja sau kur nori, jie laisvi, o aš pririštas.
Ar pastebite, kaip mielai mes perkeliame laisvės sampratą ant kitų, tarsi jos niekada negalėtume pasiekti patys? Čigonai laisvi, nes nieko neturi, Bilas Geitsas laisvas, nes turi per daug, vienuoliai laisvi, nes visko atsisakė, valdininkai laisvi, nes sočiai gyvena, darbininkai laisvi, nes dirbant galvoti nereikia, studentai laisvi, nes jauni, viskas jiems prieš akis, emigrantai laisvi - susikūrė sau gyvenimą, girtuokliai laisvi, nes jiems mažai tereikia, gražuoliai laisvi - jiems visi palankūs, pilkos pelytės laisvos, nes niekam neužkliūva... Sąrašą būtų galima tęsti, tačiau kurioj grandinės vietoj esu aš?
Juk išnarsčius iš eilės visą grandinę, paaiškėtų, kad niekas nesijaučia laisvas. Tiksliau - atsivers siaubingas nelaisvės paveikslas, kur žmonės suraišioti nematomais raišteliais tik iš išorės sudaro įspūdį, kad yra laisvi. Vaidiname laisvę, nes neturime kito pasirinkimo. Nesvarbu, kaip atrodai kitiems, svarbu, kas esi pats.Tik pats tą ir žinai.
Ką bedarytų, kur bebūtų ir koks bebūtų, žmogus be Dievo yra nelaisvas. Jis negali pažinti laisvės ir tą puikiai žino. Ilgai mąsčiau apie tai, kai reikėjo priimti svarbius sprendimus. Išnarsčiau visus variantus - laisvės be Dievo niekur neradau.Vis tikėjausi, kad gal apsieisiu be to, gal yra koks kitas plyšelis. Evangelijoje perskaičiau: "Jėzus vėl prabilo: “Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsoje, bet turės gyvenimo šviesą” ir "Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa, kad visi, kurie mane tiki, neliktų tamsoje".
Šiandien galiu paliudyti - yra laisvė ir yra šviesa. Bet ji nėra išorėje, nėra aplinkybėse, nes Jėzus atneša šviesą ir atneša laisvę į žmogaus vidų. Tada visai nesvarbu, kur tu gyveni - vienodai esi laisvėje tiek automobilyje, tiek kaimo gryčioje, nesvarbu ir kokioj santvarkoj ar kokioj šeimoj gyveni - šitos laisvės niekas negali atimti. Jėzus iškerpa tave iš nelaisvųjų grandinės.

šeštadienis, vasario 12, 2011

Zacharija Batros - vienas brangiausių žmonių Žemėje


Zacharija Batros - vienas brangiausių žmonių Žemėje. Už jo galvą pasiūlyta 60 milijonų dolerių. Kodėl? Pažiūrėkite ir suprasite - atskleidžia, koks iš tikro yra islamas ir koks jo tikslas.

trečiadienis, vasario 09, 2011

Kodėl Dievas tyli

Šis klausimas visada domina žmones. Nelaimė, mūsų manymu, yra ta būsena ir vieta, kur Dievas būtinai turėtų įsikišti,jei Jis yra, ir įrodyti mums savo galią. Esu bėdoj - trauk,padėk, gelbėk, apsaugok, pagydyk, nuramimk, apgink  -  kad visose mūsų istorijose būtų mažytis hapyendas.
Dovydas net Biblijoj užrašė:"Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai? Mano šauksmas toli nuo mano pagalbos.Mano Dieve, šaukiuosi Tavęs dieną, bet Tu neišklausai, ir naktį aš nenutylu".
Va koks šauksmas. Tai kodėl Dievas tyli net tada, kai šaukiasi išrinktasis?
Na, pirmiausia, manau, kad Dievas turi palaukti, kol mes nustosime rėkti ir dejuoti. Kas rėkia, tas negirdi.Todėl didžiausias rūpestis - nuraminti mus.
Tik tada, kai nurimstame, Jis gali kalbėti. Esu įsitikinęs, kad ir kokie žmogaus religiniai įsitikinimai, Dievas kalba kiekvienam. Bėda, ta, kad daugelis nesugeba pažinti Dievo kalbos. Nes Dievas dažnai kalba svajonėmis. Tarkim, pablioviau dėl kokios nelaimės. Ašarų nebeliko, kas vyksta toliau? Toliau, kai jau esi kiek pažinęs, Dievas sako - "Aš esu su tavim, esu tavo nelaimėje,viską žinau.  Kelkis, einam, žiūrėk ten, dabar darysim tą, dabar eisim ten".
Todėl, aš taip sakyčiau - Dievas netyli, Jam nėra tas pats, kas su tavimi vyksta. Jis duoda lietų geriems ir negeriems, duoda svajones tyriems ir susiteršusiems. Jėzus Kristus ieško kiekvieno žmogaus. Man smagu, kad netgi tokio užsispyrusio fariziejaus kaip aš. tebūna Jam šlovė.

antradienis, vasario 08, 2011

Izraelis - mitologija ir realybė istorijoje


Kiek visokiausių nuomonių ir versijų kelia Izraelis. Vieniems jis yra agresorius, kitiems, valstybė, kovojanti už išlikimą, kurioje kasdien sprogsta "kasamai", o kaimynai bet kuria proga pasiruošę ją nužudyti.
Egipto įvykių fone, kai greitai ten gali įsigalėti islamistai, Bobas Zigelis  The Washington Times  skaitytojams pateikia demitologizuotą Izraelio valstybės atsiradimo versiją.
Apžvalgininkas meta iššūkį keletui svarbiausių mitų, liečiančių Izraelį,  ir išnagrinėja keletą klausimų.
1. Žydai gyveno Izraelyje nuo Mozės laikų, kol juos neišblaškė romėnia.
2. Niekada nebuvo tokios šalies kaip Palestina - tai romėnų pavadinimas.
3. Nėra tokios tautos kaip palestiniečiai. Palestiniečiai yra paprasčiausi arabai. Jie ir nežinojo, kad yra palestiniečiai, kol 1964 metais Jasiras Arafatas jų nepavadino taip.
4. Po islamo pasirodymo, musulmonai užgrobė šią šalį. Vėliau teritorija ėjo iš rankų į rankas, kol atiteko Otomanų imperijai. Vėliau - Didžiajai Britanijai. 
5.Buvo nuspręsta įkurti keletą naujų valstybių, kas įtvirtinta Balfūro deklaracijoje. Žydams buvo skirtas plotas, užimantis dabartinį Izraelį, Jordaniją ir aplinkines žemes. Žydų persikėlėliai dykynes pavertė dirbamomis žemėmis, po to čia ėmė keltis arabų minios.
6 Didžioji Britanija vis dėlto 75% procentus žydams pažadėtos žemės perdavė arabams. Tai Jordanija, kuri skirta arabams, tris kartus didesnė už Izraelį - arabai jau turi savo valstybę.
7.Tačiau arabai nenorėjo, kad ir likę 25 procentai priklausytų žydams. Po debatų buvo nuspręsta ir šią teritorija dar kartą padalinti ir duoti dalį arabams.
8.Bet ir to nepakako 1948 m. gegužės 14 dieną Izraelis paskelbė nepriklausomybę, o kitą dieną  5 arabų šalių armijos iš Egipto, Jordanijos, Libano, Sirijos ir Irako puolė Izraelį.
9. "Dvi tautos - dvi valstybės - niekada netenkino arabų, jų tikslas - visiškas Izraelio sunaikinimas.
10. 1967 metais Izraelis netikėtu smūgiu sutriuškino pasiruošusius pulti arabus ir atsiėmė dalį pažadėtų žemių, kurias dabar vadina pasaulyje "okupuotomis teritorijomis". Bobas Zigelis teigė:"JTO taip supuvo, kad aš daugiau nepripažįstu jos kriterijų teisėto ar neteisėto".
Beje, Bobas Zigelis, reziumuodamas taip pataria žydų valstybei:" Ką bepadarytų Izraelis - jokie jo veiksmai, jokios nuolaidos ir sprendimai  nė per kablelį nepakeis situacijos. Jis gali pasirašyti taikos sutartį, gali palaikyti dviejų valstybių sprendimą. Neturi reikšmės.. Štai mano patarimas Izraeliui - darykite tai, ką reikia, kas yra teisinga. Visas pasaulis jūsų nekęs nepaisant jūsų veiksmų, o arabai bandys nužudyti nepriklausomai nuo to, kaip ilgai jūs derėsitės. Galite tiesiog daryti tai, kas teisinga".