Malonė

Kiekvienam iš savo vaikų aš sakau, kad jis yra mylimiausias mano vaikas. Mažieji man net priekaištauja:"Tėti, tu kiekvienam taip sakai". Bet išties tai yra tiesa. Vakar į mokslus išlydėjom vyriausią dukrą. Labai liūdna. Labai. Pasakymas, kad dar yra kiti vaikai, šiuo atveju neguodžia - juk išvažiavo pats mylimiausias, niekuo nepakeičiamas. O vyriausioji buvo ir yra pati didžiausia mano palaikytoja, visada būdavo už mane ir su manim. Kartu suvoki, koks buvai durnas ir be reikalo iššvaistei daugybę laiko, kurį galėjai praleisti visaip kitaip su ja - tai darbų daug,tai pavargęs, tai nuotaikos nėra, tai kantrybės išklausyti pritrūko ir t.t. Žinoma, ji nėra toli, bet nebebus to, kas buvo - bendro gyvenimo, kai žinai, kad vakare jos lova bus užimta, malimosi vienoj virtuvėj ir grumtynių dėl vietos prie kompiuterio.
Per šitą situaciją Dievas aiškiai man parodė, į ką sukoncentruotas mano gyvenimas - į save patį, o tai pati didžiausia apgaulė, nes daugumoj atvejų ne gyveni, o tik vykdai kažkokias užduotis. Tūkstantį kartų atsiprašau ir atgailauju, nėra nieko svarbiau už širdies ryšius, tai didelis turtas, mes galime būti žymiai turtingesni negu esame, jei negyvensim susikoncentravę į save. Kartu Dievas parodė, ką Jis laiko turtingais žmonėmis. Viską supratau. Turtingi yra tik mylintys ir leidžiantys Dievo meilei tekėti į kitus per save. Biblija sako:"Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį sūnų", o mes net savo vaikams nenorime savęs atiduoti,nes per daug užsiėmę, ką ir sakyti, gėda.
Tačiau virš viso mūsų netobulumo yra didelė Dievo malonė, ne dėl darbų, o iš meilės, kuri leidžia laiku sustoti ir pergalvoti. Ačiū Jam, kad nepalieka mūsų ir mūsų vaikų.

Pilna evangelija

Daug iečių sulaužyta dėl sąvokos "pilna evangelija", nors taisyklingai reiktų sakyti - visa, visiška, žmonės mėgsta pasvarstyti, kada ji pilna, o kada ne. Laikoma, kad pilna evangelija yra tada, kai tikėjimą lydi pergalės ir stebuklai, veikia Dvasios dovanos, emocijos, arba atvirkščiai - rafinuotas teologinis mokymas ir mistinis pažinimas.
Tačiau aš manau, kad pilna evangelija visada eina tik per kryžių. Be atsisakymo, kančios, paniekos, nesėkmės, to, kad leidiesi nukryžiuojamas, nėra visos evangelijos. Pilna evangelija tik tada, kai matai teisingo Dievo ranką ant savo gyvenimo ir neprieštarauji, pripažįsti Jo valdžią ir karčius vaisius, ir vis dėlto visame tame matai Dievo gerumą ir malonę.
Buvom susirinkę maldai ir taip jau nutiko, kad vienas žmogus šiomis dienomis neteko šeimos, situacija baisi, saulė užtemo po depresijos debesimis, atrodytu, beprasmybe... Nesiimu spręsti, o ir nenoriu, kas šioj situacijoj kaltas, o kas teisus. Tiesiog taip nutiko. Kaip tik kalbėjom, už ką galim būti dėkingi. Jis pasakė:"Dėkoju Dievui už tai, kad Jis yra ir mane palaiko, ir kad aš Jo neišsižadėjau".
Tai ir yra pilna evangelija ir Dievo triumfas žmogaus gyvenime - kai nepaisant visko, kas beatsitiktų, žmogus lieka ištikimas ir dėkingas Kūrėjui.

Sprendimas

Praeitą savaitę vandens krikštu pasikrikštijo mano mažoji. Iš esmės jau seniai zyzė, kad nori, nes ji tik viena ir buvo pas mus dar nepasikrikštijus. Iš pradžių atkalbinėjau, nes pagalvojau 9 metų vaikui kažin ar laikas. Vis nukreipdavau kalbą. Bet pastarąją savaitę vėl pristojo.
Klausiu, o kodėl tu nori krikštytis?
- Kad būčiau išgelbėta...
Na, šitoj vietoj jau man nieko kito neliko, kaip sutikti. Pagalvojau, kad dažnai mane patį Dievas pirma turi užspeisti į kampą pirmiau, negu pradedu daryti tai, ką reikia. Iš vaikų kai kada reikia išties pasimokyti.

2012 - pasaulio pabaiga

Kas domisi apokalipse, t.y. būsima pasaulio pabaiga, turėtų pastebėti, kad ji vis nukeliama, daugelio nusivylimui. Šį kartą ji datuojama jau 2012 metais. Šiurpu, kiek mažai beliko...

Tačiau šiuo atveju verta pažvelgti ne tik į šią, bet ir kitas sąmokslo teorijas, viena iš pačių baisiausių ir realiausių, mano galva, vis dėlto yra ne Žemės sunaikinimas kokiais nors kataklizmais, o Pasaulinė vyriausybė.

Štai neseniai buvęs Britanijos žvalgybininkas išleido knygą „Klubas 300“, kurioje aprašo paslaptingą klubą, kuriame yra patys turtingiausieji ir galingiausieji, kurie jungiasi po masonų vėliava. Jo teigimu, palaipsniui grįžtama į tam tikrą feodalizmo formą – Pasaulinėje vyriausybėje vietos bus paveldimos, o ne renkamos (pažiūrėjus į rinkimų rezultatus Lietuvoje visai nenustebčiau, kad žmonės ims šaukti karaliaus).

Teigiama, kad Pasaulinė vyriausybė jau egzistuoja, tačiau dar nėra pasiekusi savo galios. Galite paklausti, kas čia baisaus, juk gražu – viena Pasaulinė vyriausybė, viena policija, vieni įstatymai, viena kariuomenė, viena valiuta (jei pamiršti patirtį Sovietų Sąjungoje, kur matėme tą „vienybę" gršsta skausmu, prievarta ir žmonių kaulais). Tačiau reiktų paminėti jau seniai žinomus faktus iš slaptųjų draugijų doktrinų – esą Žemėje yra per daug žmonių, todėl bent 4 milijardais reiktų sumažinti jų skaičių, dėl ekologijos... Kaip? Karais ir masinėmis trumpalaikėmis epidemijomis. Kaip suprantate, karai niekada dar nebuvo nurimę, o epidemijos, badmečiai vis kyla, tarsi kažkas sąmoningai stengtųsi naikinti žmones. Sakykim, apskaičiuota, kad pasaulyje badauja apie 1 milijardą žmonių.

Na, žinoma, galima pasakyti, kad žmonių fantazija beribė, maža ko jie prigalvoja, tačiau kai net popiežius Benediktas XVI per du mėnesius paskelbia dvi enciklikas, kuriose ragina įkurti vieningas finansinę ir politinę pasaulio vyriausybes, imi krapštyti pakaušį galvodamas, kad kažkaip per daug jau sutapimų, dar prisimeni M.Gorbačiovo žodžius:“Paruošiu žmogų, kuris bus Pasaulio vadovas“.

Nežinau, kas bus 2012 metais, gal mes visai ne to baiminamės, ko reikėtų, bet kad sparčiai artėjame prie Pasaulinės vyriausybės, tai akivaizdu. Mano galva, jei ko reikėtų bijoti labiausiai - tai būtent jos.

Islamo priešas Nr1

Amerikiečiai už Osamos bin Ladeno galvą paskyrė 25 milijonų premiją, o radikalūs musulmonai už 75 metų koptų dvasininko Zakaria Boutros galvą - 60 milijonų. Jis laikomas didžiausiu islamiško visuomenės priešu.
Gimęs Egipte koptų šeimoje Zakaria išgyveno dramatišką laiką, kai jo vyresnį brolį islamo grupuotė brutaliai nužudė. Jis paveldėjo brolio Bibliją, kurios paraštėse buvo surašyta daug pastabų. Vėliau jis aptiko vieno iš Jeruzalėje 3 amžiuje, dar iki Nikėjos susirinkimo, gyvenusio šventiko raštus, kur aiškiai suprato, kad išgelbėjimas - tik per malonę ir Jėzaus pralieto kraujo dėka, o ne darbais. Jis ėmėsi pamokslauti Evangeliją, buvo įkalintas, o vėliau už tai ištremtas iš Egipto.
Dabar, gyvendamas užsienyje, jis pamokslauja per televiziją ir internetą. Kasdien jo televizijos laidas gali matyti apie 60 milijonų musulmonų Artimųjų Rytų šalyse. Kiek klausiau jo pasisakymų - absoliučiai radikalūs ir visiškai evangeliški, jis nevynioja nieko į vatą. "Islamas neduoda atsakymų, džihadas - nėra kelias, vienintelis kelias pas Dievą - Jėzus, kuris myli musulmonus, ir aš juos myliu". "Per pastaruosius 30 metų Biblijos Dievas išvedė iš islamo valdžios daugiau žmonių negu per visą islamo egzistavimo laiką. Mes matome galingą Šventosios Dvasios judėjimą ir Biblijos Dievo didybę".
Jis gerai žino ne tik Bibliją, bet ir Koraną bei chadisus, todėl savo televizijos laidose aiškiai parodo islamo žiaurumą ir tai, kad jis nėra tiesa. Abstulbę musulmonai atakuoja savo imamus klausimais, bet negauna atsakymų, todėl tiesos ima ieškoti patys.
Kaip tvirtina Zakaria Boutros jis gauna daugybę laiškų ir skambučių iš musulmonų, kurie atrado išgelbėjimą per Jėzų. Jam žinomos net islamo teologų - šeichų grupės, kurių nariai pasikrikštijo ir slapčia renkasi studijuoti Bibliją, gerai žinodami,kad rizikuoja gyvybe. Jie praneša, kad tiek daug musulmonų nori priimti krikštą, kad jiems tiesiog neužtenka laiko.

Sako, bus karšta

Neturėčiau nieko prieš šilumą, jei nedirbčiau palėpėje. Nervingi visi pasidarė kažkokie, kibirkštys tik žybsi, ką jau besakyt, tikrai charizmatiška vasara. Tik tokią vasarą man kažkodėl liūdna, norisi atsitraukti nuo visko ir pasižiūrėti iš toliau. Suprantu, kad Viešpats mane valo, o Jo girnose oi kaip nelengva kartais. Bet kartu supranti, ką turi omenyje Biblija, kai sako: "Kas atkentėjo kūnu, pametė nuodėme". Taigi, man turbūt bus karšta dar ilgai.

Apie draugystę

Žinot, apkerpėji,apaugi moliuskais, kaip ilgai plūduriuojantis rąstas, kažkoks pasidarai kreivas, ir kažkoks net ir sau netinkamas ir nepatinkantis. Kaskart patiriu, kad tos kerpės man net ir patinka, o ką -aš jau toksai, sau galvoji.
Esu be galo dėkingas Viešpačiui, kad jis manęs nepalieka plūduriuoti, bet pataria nusigremžti, o kai ką nepaisant mano protestų ar net skausmo, kai lupa kokią memorialinę kriauklę, ima ir nušveičia.
Jis - mano sielos mylimasis. Dažnai neįsivaizduodavau, kai žmonės sakydavo:"O Jėzus - geriausias draugas". Galvodavau, ką tai reiškia ir kaip tai atrodo. Na, teoriškai suprantu, bet teorija manęs nedomina, kaip tai atrodo... Galiausiai suvokiau - juk Jis manęs niekada nepalieka, nepaisant mano nuotaikų, nusivylimų, sėkmių, nuopolių. Jis visada kažkur šalia ir rodo. Ir visada man suteikia ir pataria tik tai, kas man geriausia.
Kai pagalvoju, kiek esu palikęs žmonių, man labai gėda, suvokiu, koks menkas draugas kitiems esu. Ne, ne tiesiogine prasme, bet kiek esu palikęs pyktyje, neteisinguose pasirinkimuose, sukilime, pasipiktinime. Taip išmintingai sakydavau - na, čia jo pasirinkimas.
"Tuomet Karalius tars stovintiems dešinėje: ‘Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! Nes Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priėmėte,buvau nuogas, ir mane aprengėte, buvau ligonis, ir mane aplankėte, buvau kalinys, ir atėjote pas mane". Mato 25

Na ligonių ir kalinių surasti dar galima, o va su kitomis grupėmis sunkiau. Bet aš įsitikinęs, kad čia eina kalba ne tik apie fizinius poreikius - ne visi kaliniai yra įkalinti ir ne visi išalkę neturi maisto.
Iš esmės sakoma, kokie mes esame draugai - ar aprengiame nuogus,kai gyvenimas nuplėšia nuo jų visą garbę, ar pagirdome ištroškusius, ar nenusisukame nuo įkalintų savo nesėkmėse, pyktyje ir t.t.
Noriu pasistengti būti draugu, nes ir pats turiu draugą.