Iš lapių gyvenimo

Su vaikais skaitom knygą apie gamtą. Ten toks epizodas, kaip berniukas stebi lapes ir sau užsirašo kai kurias taisykles iš jų gyvenimo. Manau, visai nieko ir mums keletą jų taisyklių.
1.Niekada neik per atvirą vietovę, jei gali pamiškėm.
2. Niekada negaudyk pelės, kur yra zuikių, o zuikių - kur yra vištų.
3.Niekada nekeliauk tiesiai, nes sumėtyti pėdas saugiau.
4.Nesnausk suradęs tikrą pėdsaką.
5. Nesivyk to, ko negali užuosti.
Ir labiausiai man patikęs - "Tik paskutinis kvailys bėga pavėjui".
Galvoju, kad lapės nemažai pinigo užkaltų rengdamos žmonėms seminarus ir pasidalindamos savo išmintimi - kol tokias tiesas supranti, žiūrėk, pusė gyvenimo praeina. va tau ir vagilės:)

Apie pančių sutraukymą

Kartais Bibija pateikia neįtikėtinų istorijų, viena jų ir norėčiau pasidalinti. Tikslaiu gal ne tiek, kiek netikėta, kiek tai, kad ne viską matome skaitydami.
"Jie atplaukė į gadariečių kraštą, kuris yra priešingame Galilėjai krante.
Kai tik Jėzus išlipo į krantą, Jį pasitiko iš miesto atbėgęs vyras, kuris jau ilgą laiką turėjo demonų. Jis nedėvėjo drabužių ir negyveno namuose, bet laikėsi kapinėse.
Pamatęs Jėzų, jis suriko, parpuolė prieš Jį ir ėmė garsiai šaukti: “Ko nori iš manęs, Jėzau, aukščiausiojo Dievo Sūnau?! Maldauju, nekankink manęs!”
Mat Jėzus buvo įsakęs netyrajai dvasiai išeiti iš to žmogaus. Dvasia dažnai jį sugriebdavo ir, nors jį saugodavo surakintą grandinėmis, supančiotomis kojomis, jis sutraukydavo pančius ir demonas jį varydavo į dykumą.Luko 8;26-27"
Kaip ir gerai žinoma istorija. Tačiau... Ar atkreipėte dėmesį, kad Jėzaus nesutiko nė vienas sveikas žmogus, o tik apsėstasis? Perskaičiau:"Jį pasitiko iš miesto atbėgęs vyras". Pagalvojau - čia klaida, turėtų būti parašyta " jis sutiko", "susitiko", perverčiau keletą Biblijos vertimų - visur tas pats - pasitiko.
"Pasitikti" reiškia laukti, eiti sąmoningai sutikti. Kas buvo tas kuris pasitiko? Apsėstas piktosios dvasios... Čia tai bent - ne šiaip apsėstas, bet taip, kad net sutraukydavo pančius ir bėgdavo gyventi į dykumą, į kapus. Tačiau šį kartą jis elgėsi priešingai - iš miesto ėjo pasitikti Jėzaus.
Ilgiau begalvodamas supratau, ką tai reiškia - kartais Dievui nelieka kitos išeities kaip tik leisti piktajai dvasiai kištis į žmogaus gyvenimą vien tam, kad sutraukytų pančius, kuriuos uždeda žmonės. Kokie tie pančiai? Darbas, draugai,visuomenės nuomonė, papročiai ir t.t. Tik tas vienas atėjo ant ežero kranto, kai visas miestas buvo kurčias Dievo šauksmui, visi tiesiog gyveno su savo pančiais, o šitas - sutraukė.
Dar daug ką būtų galima rašyti, manau tolesnes išvadas pasidarysit patys, tačiau esmė, kad kiek mes beskaitytume - visa Biblija pilna neįsivaizduojamos gelmės.

Tebūnie šviesa

Seniai stebiu vienos misijos darbą, tai tarnavimas Sudane, kuriam vadovauja moteris vardu Mišelė Perris.Ji tarnauja ir tapo mama apie 150 juodaodžių vaikų, kurie buvo išmesti mirti. Moteris, kuri ir vienos kojos neturi,rodo stulbinantį tvirtumą. Aišku, ji ne Motina Teresė, jai niekas tokios pagarbos pasaulyje nerodo, o gaila. Štai paskutinis jos įrašas

"Atrodo, kad kiekviena diena mus priartina prie prievartos laiko. Pasakojimai - kaip audra - tai stiprėja, tai nutrūksta.Tūkstančiai mirė per praeitą mėnesį Sudano Pietuose. Mūsų pastoriai pasakoja apie nuolatinį alkį,sausrą, nestabilumą, visa tai daro kiekvieną dieną rūsčiu meilės ir tikėjimo išbandymu.
Ką jūs darote, kai ateina tamsos banga?
Atsiminkite viena - tamsa negali atsilaikyti prieš šviesą. Tamsa negali apglėbti šviesos, o šviesa gali išstumti tamsą.
Mes pasirenkame būti tais, kuriuos Dievas pašaukė šviesti meile viduryje audros ir kelti kartą tų, kurie neš šviesą ir pakeis šitos nacijos atmosferą.
Mūsų bazėje buvo laikas, kai atrodė, jog ligos puola iš visų pusių, aš pati du kartus sirgau maliarija, kiti - taip pat.
Tačiau šitos kovos metu aš sugebėjau atšvesti mūsų žemės nuomos sutartį(du metai kovų), pirmą kartą pamokslavau arabiškai miesto policininkams ir 75 procentai iš jų pasirinko sekti Jėzų.
Mūsų bažnyčios auga ir įkuria kitas bažnyčias, mūsų šeima auga meilėje. Per paskutines tris savaites didžiausias įspūdis - 54 mano vaikai susirinko pasimelsti prie mano lovos"

Fernanda Brum - Espirito santo

Fernanda Brum - Espirito santo. Na manau nei vertimo nei komentarų prie šito klipo nereikai. Smagu žiūrėti ir tiek.

Žmonės ilgisi paprastumo

Krizė pasisuko kitu šonu - atsirado nemažai žmonių, kurie ėmė užduoti sau klausimą, kodėl viskas taip atsitiko. Visiškai netikėtai, mano galva, vakaruose imta atsisukti į šiuolaikinio kapitalizmo tėvą, prancūzų teologą Joną Kalviną, kuris suformavo laisvos asmenybės veikimo taisykles, kuriomis praktiškai remiasi visas Vakarų pasaulio supratimas apie asmenį. Pirmiausia susidomėjimas kilo Olandijoje, pačioje tolerantiškiausioje Europos valstybėje, beje, vienoje ir pačių turtingiausių ir nereligingiausių, kur prakutę žmonės nusprendė, kad Dievas sau, o gerovė – sau, nereikia maišyti tų dalykų.Tačiau pasirodė, kad gerovė ir laisvė atmetus Dievą laimės neatneša. Bankininkai per pietų pertrauką ėmė rinktis studijuoti J.Kalvino raštų, kažkas pasikeitė, finansų rykliai vėl mokosi apie paprastumą, taupumą, patikimumą, kantrybę, kuklumą ir kitus dalykus. Jiems tarnaujantis pastorius per Valentino dieną pakvietė nueiti į pasimatymą su pagyvenusiais jo bažnyčios žmonėmis. Daugelis nuėjo, štai 30-metis bankininkas pavedžiojo po parką 80 metų moterį ir grįžęs pasakė:”Aš jaučiuosi žmogumi”.
Žinoma, kai kurie šaiposi dėl tokio užsidegimo, sako, kad pasibaigus krizei jie vėl grįš prie įprastų machinacijų. Tačiau gali ir negrįžti, nes machinacijos nė vieno nepadarė laimingo. Tai akivaizdžiai parodė dabartinė krizė. O kas gi daro žmogaus gyvenimą gyvenimu, jei ne tie nuvertinti dalykai – nuoširdumas, paprastumas, patikimumas.Kartais, kad juos prisimintum tenka pasukti kelis šimtus metų atgal.

Būti savimi

Didelis atradimas man buvo Lotynų Amerikos evangelikų, ypač sekmininkų, muzika.Ji skiriasi nuo dažniau girdimos angliškos. Viena, ką girdžiu jų dainose - aiškus įsitikinimas, kad tikėjimas Dievu nėra hobis ir ne koks padoraus žmogaus atributas, o pergalinga jėga, kuri nugalėtojais per Jėzų Kristų šiame gyvenime padaro vyrus, moteris ir vaikus. Kad ir kokią giesmę beklausytum, jauti veržimąsi, aiškumą ir nebijojimą būti savimi, net jei koks akordas ir nuskamba netobulai. O kas man ypatingai imponuoja - jokio atsiprašinėjimo, nu supraskit, aš krikščionis, tai mano pasirinkimas. Jie neatsiprašinėja ir nelaukia pasaulio įvertinimo.

Dar viena Brazilų dainininkė, beje, jei neklystu, tai ir pastorė Fernanda Brum. Jos giesmė "Amo o Senhor".

Aš myliu Viešpatį, savo Gelbėtoją, man gera su Juo. Mano viltis yra Tavo žodis, kuris niekada nepalieka bejėgio. Tas, kas ieško Tavo veido, nugali. Įveikiamos kliūtys, kai skraidai be sparnų tikėjimu ir esi padengtas šlovės ir galios. Aš myliu Viešpatį, savo Gelbėtoją...

Vieno žmogaus mirtis

Ar svarbi vieno žmogaus mirtis? Pasauliniu mastu, žinoma, ne, jei tas mirštantysis esi tu, tada svarbu.

Čia krikštas Italijos sekmininkų bažnyčioje. Sakyčiau tipiškos laidojimo apeigos. Tiesa, džiaugsmingos. O džiaugsmas ir turi būti - nusprendi būti palaidotas, o prisikeli naujam gyvenimui.
Biblija sako:" Argi nežinote, jog mes, pakrikštyti Jėzuje Kristuje, buvome pakrikštyti Jo mirtyje?
Taigi krikštu mes esame kartu su Juo palaidoti mirtyje, kad kaip Kristus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlove, taip ir mes gyventume naują gyvenimą.
Jei esame suaugę su Jo mirties paveikslu, būsime suaugę ir su prisikėlimo, žinodami, jog mūsų senasis žmogus buvo nukryžiuotas kartu su Juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad mes daugiau nebevergautume nuodėmei. Juk kas miręs, tas išlaisvintas iš nuodėmės. (Romiečiams 6;3-7)

Ar svarbus vieno asmens krikštas? Svarbus, nes knyga susideda iš lapų. Tuo labiau, jei tai esi tu. Jėzus sakė:"Kas įtikės ir krikštysis, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas".

Pritaikyti raktą

Esu sutikęs žmonių, kurie tvirtina, kad Biblijoje tik tiek yra, kiek užrašyta ir viskas. Žinoma, mano pastebėjimu, tie "užrašytojai" labai jau sunkiai pritaiko savo gyvenime net tą pagrindinę teksto mintį, kurią perskaito. Bet ne apie tai šiandien. Žinoma, tokia teorija leidžia susikurti žmonėms iliuziją, kad galima išmokti Bibliją, išstudijuoti, pritaikyti "teisingą raktą". Tai pagimdė pačias įvairiausias teologines mokyklas, teksto studijavimo būdus. Iš esmės tai tas pats įsitikinimas, kaip preparuojant varlę - svarbu gerai pritvirtinti, chloroformo, skalpelis, o visa kita tik technikos dalykas- juk varlė, t.y. Biblija, nepabėgs, mes ją gerai prismeigėme savo ypatingais išgražintais įrankiais...
Noriu kalbėti, kad Dievo žodis yra pranašiškas, kiekviena eilutė, kiekvienas žodis turi tokią gelmę ir prasmę, kad gniaužia kvapą, kai jis atsiveria. Raktai tebėra Dievo rankose, o žmogiškos pastangos perprasti, supjaustyti ir įkišus rankas ištyrinėti yra lygios nuliui.
Ligi šiol buvau įsitikinęs, kad kai kurios Biblijos knygos labai dvasingos, pav. "Apreiškimas Jonui", o kitų kaip ir galėtų nebūti, pavyzdžiui "Rūtos knygos" - juk tai elementari istorija apie šeimą, graži ištikimybė, bet ir Biliūnas neblogų ir net gilesnių apsakymų yra parašęs.
Koks mane ištiko nustebimas, kai supratau, jog net jei nebūtų po "Rūtos knygos" Biblijoje jokių kitų knygų, ir tai visą žmonijos ir išgelbėjimo seka būtų surašyta.
Dar gerokai prieš įvykstant įvykiams, Rūtos knygoje Dievas atskleidė - Izraelis pasuks į pasaulį, kils dvi karalystės, kurios galiausiai bus atmestos, Dievas atsiųs Atpirkėją iš žydų, kuris Izraelio paveldėjimą atstatys per sąjunga su pagonimis. Noomės šeima - Izraelis, Ruta - bažnyčia, Boozas -Kristus.
Kas dar labiau stulbina, Dievas parodo, kad Jam nėra negalimų dalykų - Jis duoda palikuonių mirusiems Noomės vaikams, t.y. Izraeliui, kuris atmetė sandorą ir dvasiškai mirė. Tada supranti, ką reiškia Jėzaus žodžiai “Štai Aš ir mano vaikai, kuriuos man davė Dievas”. Hebrajams 2;13. Posakis "Davė Dievas" nėra dėl grožio, ar kad taip reikia iš pamaldumo sakyti - įsivaizduokit Dievas vaikų davė mirusiems. Jų nebuvo, jų neturėjo būti ir negalėjo būti, bet jie atsirado, nes Dievas davė.
Ir, brangieji, Jis viską žinojo, viską paskelbė dar prieš įvykstant. Tik 4 Rūtos knygos skyriai, apie 80 eilučių, tačiau viskas sudėta. (dėl stokos nerašau detaliau, ką dar ten radau)
Tik Dievas gali taip sudėlioti, tik Dievas gali taip matyti. Todėl ir sakau - Biblija absoliutus pranašiškas Dievo žodis, jame klodų klodai ir turtų turtai, kuriuos atveria tik pats Autorius. Teologinės kryptys, kurios tvirtina, jog gali atsakyti į visus klausimus ir tariasi suradusios "metodą" preparuoti Bibliją šitoj perspektyvoj bankrutuoja - tampa aišku, kad tai tik žmogiškos pastangos be paties Autoriaus valios susikurti jaukų ir suprantamą pasaulėlį, iškalti žinių maksimumą. Deja, su Dievo pažinimu tai neturi nieko bendro - tai tik žinių kaupimas.

Tvarte galima leisti laiką

Čia mano tvartas, po kelerių metų krapštymo pavyko minimaliai apsikrapštyti, tai vasaromis namas senasis tapo praktiškai nereikalingas. Keista, kai pagalvoji, juk kai pirkom sodybą svarbiausia buvo namas, o dabar mieliau einu į tvartą. Kiek supratau, žmogui visada reikia laiko, kad jis turėtų arba įgautų matymą. O kai yra matymas, tada reikalai pajuda.

Kas verčia gėdytis

Sekmadienį kalbėjom iš šitos vietos "Aš nesigėdiju Evangelijos, nes ji yra Dievo jėga išgelbėti kiekvienam, kuris tiki, pirma žydui, paskui graikui". Romiečiams 1;16
Kas įdomu, jog Paulius rašo Romos gyventojams. O Romoje laisvė ir demokratija, tikėjimų ir religijų kiek tik nori. Vienos asketiškos, pav. vestalės saugo nekaltybę kol baigia tarnybą, kitos hedonistinės - apeigos reikalauja prostitučių apeigų. Toje pačioje Romoje vyksta bachanalijos - tam tikrom dienom gali užsiiminėti seksu su kuo nori, gali aukoti gyvulius, pjaustyti savo kūną, gali nueiti pasilinksminti ir pačiūrėti, kaip žmonės žudo vienas kitą. Viskas leistina, išskyrus viena - Evangelija yra tas dalykas, kuris verčia žmones tapti visuomenės atmatomis. Sunku suprasti, kad tokioje ištvirkusioje visuomenėje išvis galėjo egzistuota toks jausmas kaip gėda, bet jis egzistuoja. Evangelija numesdavo žmogų į pačią visuomeninės piramidės apačią, pagonių apologetai rašė - "šita šlykštynė". Todėl krikščionys laikė save "avimis skerdimui". To, beje, moko ir Biblja. Taigi, reikėjo turėti kažką, kas tave padaro tuo, kuris nesigėdi Evangelijos.
Stebėtina, kad laikai keičiasi, bet šitas dalykas ne. Gali daryti ką nori, eiti kur nori, niekas pernelyg nepriekaištaus, išskyrus viena - paskyk, kad esi ne šiaip krikščionis, ne šiaip lankai bažnyčią, o tiki Jėzumi Kristumi, iš karto patirsi tą patį - šnibždesiai už nugaros, juokeliai, šnypštimas "sektantai", ar atvira konfrontacija - arsenalas gana platus.
Žinoma, žmogiška logika tai nesuprantama - niekinamas ne koks netikęs veksmas, o pats žmogus, nors jis nieko dar nepadarė. Ir ne šiaip niekinamas, o stengiamasi apie jį ar grupę tokių pat sukurti mitus, sukelti priešiškumą o galų gale paleisti represijas. Nuo Romos laikų šitas modelis nesikeičia, pasaulis stengiasi priversti gėdytis to, kuo tu tiki.
Suprantama, kodėl taip yra, kol žmogus šiaip yra religingas, jis nepavojingas šio pasaulio kunigaikščiui, tegu lanko jis tą savo bažnyčią, tegu meldžiasi ir tegu atlikinėja visus ritualus, tai skatintina ir garbinga, juk ant viso šito visuomenė ir laikosi. Tačiau jei žmogaus lūpose atsiranda Atpirkėjo vardas, tai reiškia, kad ateina pavojus, nes Dievo žodis sako "ji yra Dievo jėga išgelbėti kiekvienam, kuris tiki"
Reikia suprasti, kad šitas priešiškumas niekada nesibaigs, nesvarbu, kaip tu besielgtum, žinoma, nesakau, kad turi teisę elgtis bet kaip. Vis dėlto - tave vers jaustis gėdingai, todėl verta išmesti iliuzijas, tipo, būk žmogus ir su tavim kaip su žmgum elgsis. Tave išjuokia, keikia ir tyčiojasi tikrai ne dėl tavo elgesio. Pasirinkimo čia nėra - nori būti išgelbėtas, pakeisti savo gyvenimą ir patirti Dievo jėgą, būtinas priedas - panieka. Beje, net ir tarp krikščionių, jei tik pradeda eiti kalba apie Dievo jėga, dažnai išgirsi tą patį šnypštimą...
Tai yra kaina, kurią moka kiekvienas krikščionis, tiek Romos laikais, tiek dabar. O kas nenori mokėti, tas ir nepatiria išgelbėjimo, o kartu ir naujo gyvenimo. Tik krikščionybė be evangelijos nepatiria paniekos, tiesa, ji neturi galios ir išgelbėti. Gėdytis nereikia - jei tave verčia jaustis nepatogiai (jei ne dėl tavo charakterio), žinok, kad Dievo jėga jau yra tavo gyvenime, galbūt tu net pats jos nematai, bet yra pilietis, kuris tai mato, todėl stengiasi visais būdais išmušti ją iš tavęs.
Todėl Paulius ir sako - romiečiai, nesigėdykit

Šventojo Maiklo Džeksono atlaidai?

Turbūt pagalvojote, kad tai absurdas, tačiau spaudoje pasirodė pranešimai, kad apie tai visu rimtumu mąstoma Vatikano koridoriuose.
Prieš Maiklo Džeksono laidotuves Vatikane kilo rimti debatai. Hierarchai, vadovaujami paties popiežiaus Benedikto XVI neatlaikė visuomenės spaudimo ir ėmė svarstyti galimybę paskelbti anksti mirusį popkaralių … šventuoju. Tiesa, pokalbiai bažnyčios tarnų yra ne apie tai, kokį muzikinį indėlį įnešė dainininkas, o apie tai, kad eilinį kartą viešai pademonstruoti Katalikų bažnyčios galią ir kilnumą. Praneša “Life.ru” ir "Newsru.com".
Monsinjoras Biuaenselta ruošia visus reikalingus kanonizacijai dokumentus. “Didžiulis pasaulinis rezonansas privertė Vatikaną galvoti apie kanonizavimą.Negalima ignoruoti pasaulinio skausmo ir masių nuotaikas, kurias sukėlė artisto mirtis. Žmonės reikalauja kanonizuoti artistą”,- tvirtina monsinjoras.
Tiesa, jis sako, kad kanonizauojant artistą reikia įveikti keletą kliūčių ir jos viai ne dainininko gyvenime ir elgesyje(dainininkas buvo apkaltintas pedofilija), o tame ar buvo jiskatalikas ar ne. Vatikanas tikslios informacijos sakosi, kad neturi.
Tiesa, aš neatmetu,tiksliau norėčiau tikėti, kad tai gali būti tik šiaip kažkieno spėlionės, nepagrįstos išvados. Nors iš kitos pusės visai tikėtina, kad tokie procesai biurokratinėje sistemoje, kokia yra Vatikanas, gali vykti. Man būtų gražu, pavyzdžiui, skelbtų Marijos škaplierinės ir Maiklo Džeksono atlaidus vienu metu.

Įdomu, tik kieno jis būtų globėjas? Turbūt turinčių priklausomybę vaistams arba priklausomybę plastinėms operacijoms, o gal net ir visų dainuojančiųjų. Žodžiu, jei titulas bus, paskirtį surasim.

Mano vargelis

Va taip atrodo mano vasaros vargelis, taip buvo klojama ir užpilama betonu. Turiu pasakyti, kad kol neužpilta, tai taip gražu viskas, balta, gulėk ir žiūrėk:)

Vanduo iš uolos

Tarkim, eini per dykumą. Dykuma nėra konkreti vieta, greičiau tai vieta, kur supranti keletą dalykų - pirma jauti kaip išsilaksto tave lydėję pažįstami, antra, nebesineši nieko papildomo. galvojat lengviau nuo to? Visiškai ne, neštumeisi ir toliau, bet tiesiog nebepavelki ir stengiesi sugalvoti, ką čia dar išmetus. Trečia, einant jauti, kad esi pavargęs kaip šuo. Kitaip sakant - viskas prieš tave - karšta, tuščia, vieniša ir nesimato aiškios perspektyvos. Ar Dievas vis dar geras?
Taip, 110 procentų Jis išlieka geras.
Tai geras Dievas tokiu metu turėtų padėt?
Turėtų, bet mano pastebėjimu, Jis tokiu metu ne gelbsti, o dar ką nors atima. Biblija sako
"Kas turi, tam bus duota, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis tariasi turįs”.
Viena sesuo pasakojo, kad jai Viešpats atėmė ašaras. O man kuriam laikui atėmė gebėjimą rišliai viešai kalbėt. Niekada neturėjau tokios bėdos. Šiuo atveju, mane ištiko didelis nustebimas, matai žmones, žinai, kad reikia kalbėti, o iš burnos išeina tik "še...ve...ką...".
Na aš daryčiau kitaip - atimčiau iš turinčio ir atiduočiau neturinčiam, bet Jėzus daro savaip. Kai neturi - Jis dar ir atima. Ar Jis vis dar geras?
Be jokios abejonės. Esu dėkingas Jam, kad man nereikia remtis savo iškalba, savo žaliuojančiomis lankomis ir tyrais ežerais, o panoręs atsigerti turiu laukti, kol iš uolos ištrykš vanduo. Pasakysite, netiesa, taip nebūna, iš akmenų vanduo neteka. Teka, brangieji, teka, jei pakankamai ilgai lauki.
Kai sužinai tokius dalykus, tada ne taip jau svarbu, ar per dykumą eini ar per gražų miestą, o gal net per upę brendi - tavo širdis laukia, kada iš uolos ištrykš vanduo. To išmokti galima tik dykumoje. Žinai, Jis trenks į akmenį sausoje vietoje ir būsi pagirdytas, todėl kitas vanduo tavęs tiesiog nebedomina.
Kalbėjau šią savaitę su vienu pažįstamu, jis sako:"Žinai, aš manau, kad Lietuvos laukia didelis prabudimas, bus daug žmonių, kurie gręšis į Dievą". Žinoma, neturiu nieko prieš, tačiau dėl manęs to visuotinio prabudimo gali ir nebūti, nes ne dėl jo aš einu ir tikiu, o dėl to, kad mane pašaukė. eis daugiau - valio, žmonės neatsilieps į Jo kvietimą, tai ne tragedija. Tragedija jeigu eidamas pamesiu iš akių uolą. Mirti iš troškulio su kompanija nė kiek ne lengviau negu vienam.

Dar viena Aline Barros giesmė

Dar viena Aline Barros giesmė. Bent man patinka. Baigiu priprasti prie portugalų kalbos skambėjimo:)

Apie stovėjimą

Jau kaip ir laikas pakeisti įrašą. Deja, nieko gero negaliu parašyti. Kaunuosi su statybininkais. Ot veislė, kiek susiduriu visi vieno plauko, tiesiog iš vieno lizdo. Viskas buvo gerai, kol stovėjau, tikslaiu buvau, kai dirbo ir dirbo taip, kaip pasakiau ir plius mano paruoštoj vietoj. Visos linksmybės prasidėjo, kai man reikėjo būti darbe ir išvažiavau. Atvažiuoju vieną vakarą, betonavimui jau išklotas polistirolis ar kaip jis ten. "O plėvelė?" "aik tu sau pamiršau".
Atvažiuoju vakar jau išlietas pusėj kambario betonas. "O plėvelė?" "padėjau", o kam taip giliai iškasei?" "lyginau" "o kodėl 3 cm, ne 5 cm betonas?" "Laikys".
Nu tokius dialogus būtų galima tęsti ir tęsti. tai va dabar ir nežinau, kas blogiau, ar kai statybininkas negalvoja ir daro, ar kai galvoja ir daro. Susidūriau su abiejų rūšių tipais, rezultatas panašus. Nu kaip vaikų darželyje - turi stovėti šalia ir stebėti, o tam aš morališkai nepasiruošęs, teks viską dirbti pačiam toliau.