Kai pavasaris.
Tu nenori gyventi balkone,
Žinau, tau nepatiks keptuvėje,
Negaliu apsimesti, kad esi gėlė
Ir įkišti tavęs į vazoną.
Jei būtum šuo,
Išvesčiau pasivaikščioti.
Bet ką pasakytų žmonės?
Ateina laikas,
O aš neturiu tau žemės.
Ne tai, kad neturiu -
Jos yra mėtoms,
Kaštonams ir mašinai pastatyti,
Bet tik ne tau
Nežiūrėk susiraukęs
Su tokiu baisiu priekaištu
Juk ateina diena,
Kai kitų gyvenimuose
Mums nelieka vietos.
Galų gale, ką tu sau leidi -
Esi paprasčiausia bulvė,
O reikalauji rankų,
Kurios surastų tau vagą.
Girdžiu, kaip naktimis
Verki tamsiam kibire
Apvytęs ir žemėtas
Ir galvoju,
Kas atsitiko man,
Kas atsitiko mums visiems,
Kad negražūs ir purvini
Neteko teisės gyventi...
Pranešimai
9 komentarai:
Nors apie bulbių sosdinimų, bet visai nepavasariškai...:(
Tuščia vieta nebūna, gerb. Zita Judiene:)
Ne apie tai aš kalbu, kad priekabiaučiau. Man liūdna dėl to ką rašai. Norėtusi kad taip nebūtų... Ai, per daug jau pilka aplink... greičiau jau nors bulvės sužydėtų :)
:) Žydės bulvės žydės:)
As tas bulves gumbas. Purvinas ir niekam tikes. Vienintele viltis - sodininkas Kristus....
Pats gražiausias iš visų kada nors buvusių komentarų...
Bijojau pasirasyti ne anonimiskai, bet gal dar turiu vilties Linai. Ka manai? R.
Sunku mums spyriotis prieš akstiną.Žinoma, kad viltis yra, tačiau reikia naudoti tikėjimą. Žydai per paschą valgo karčias žoles - atminti, kad 430 metų buvo labai kartūs, bei deda riešutų su medum - kas laukia po perėjimo. Nenusivilk savimi
man gražu
Rašyti komentarą