Kodėl Dievas tyli

Šis klausimas visada domina žmones. Nelaimė, mūsų manymu, yra ta būsena ir vieta, kur Dievas būtinai turėtų įsikišti,jei Jis yra, ir įrodyti mums savo galią. Esu bėdoj - trauk,padėk, gelbėk, apsaugok, pagydyk, nuramimk, apgink  -  kad visose mūsų istorijose būtų mažytis hapyendas.
Dovydas net Biblijoj užrašė:"Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai? Mano šauksmas toli nuo mano pagalbos.Mano Dieve, šaukiuosi Tavęs dieną, bet Tu neišklausai, ir naktį aš nenutylu".
Va koks šauksmas. Tai kodėl Dievas tyli net tada, kai šaukiasi išrinktasis?
Na, pirmiausia, manau, kad Dievas turi palaukti, kol mes nustosime rėkti ir dejuoti. Kas rėkia, tas negirdi.Todėl didžiausias rūpestis - nuraminti mus.
Tik tada, kai nurimstame, Jis gali kalbėti. Esu įsitikinęs, kad ir kokie žmogaus religiniai įsitikinimai, Dievas kalba kiekvienam. Bėda, ta, kad daugelis nesugeba pažinti Dievo kalbos. Nes Dievas dažnai kalba svajonėmis. Tarkim, pablioviau dėl kokios nelaimės. Ašarų nebeliko, kas vyksta toliau? Toliau, kai jau esi kiek pažinęs, Dievas sako - "Aš esu su tavim, esu tavo nelaimėje,viską žinau.  Kelkis, einam, žiūrėk ten, dabar darysim tą, dabar eisim ten".
Todėl, aš taip sakyčiau - Dievas netyli, Jam nėra tas pats, kas su tavimi vyksta. Jis duoda lietų geriems ir negeriems, duoda svajones tyriems ir susiteršusiems. Jėzus Kristus ieško kiekvieno žmogaus. Man smagu, kad netgi tokio užsispyrusio fariziejaus kaip aš. tebūna Jam šlovė.