Trūkstama grandis

Rytui auštant, ant kranto pasirodė bestovįs Jėzus. Bet mokiniai nepažino, kad tai buvo Jėzus.O Jėzus jiems tarė: “Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?” Jie atsakė: “Ne”.
Tada Jis pasakė: “Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite”. Jie užmetė ir nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės. Jono 21,4-6
Na taip, ponai mokiniai, praėjo beveik treji metai po to, kai jūs vaikštote su Kristumi, bet valgyti neturite ką duoti. Situacija tokia pati, kaip ir Luko evangelijos pradžioje aprašyta: "Simonas Jam atsakė: “Mokytojau, visą naktį vargę, mes nieko nesugavome, bet dėl Tavo žodžio užmesiu tinklą”.
Ši ištrauka kiek stulbina, tačiau kartu ir parodo, kas daro krikščionio gyvenimą vaisingu.
Kitaip sakant, kai mokiniai sako“Ne”, jie kalba (išversiu);
1.Mes esam žvejai.
2.Dirbam daug ir sunkiai.
3.Esam profesionalai.
4.Mokam plaukioti laiveliais.
5.Meistriškai metam tinklus
6.Esam kantrūs.
7.Daug laiko skiriam studijom apie žuvį.
O kaip su maistu, su žuvies pagavimu? Juk profesionalas ir dar daug dirbantis turi būti sėkmingas?
Ne, svarbu būti profesionalu. Žinoma, tačiau vieną dieną Jėzus paklausia, ar turite maisto...
Kiek stebiu krikščionybėj matau būtent tokį vaizdą - o mes profai, o mes dirbam, o mes vargstam, o mes plaukiam aukso laivais, bangas keliam, mojuojam žvejo bilietais ir ...
Tačiau daug svarbiau ne tai, ką daro, kokiais laivais plaukia, tačiau tai, ar turima maisto, kai ateina laikas atsakyti - Jėzaus auksinio laivo gabalu nepamaitinsi ar žvejo bilietu. Maistas yra maistas.
Taigi, brangieji, Jėzus klausia “Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?”, jis kartu ir atsako - nėra manęs, nėra ir maisto.
Dauguma religinių organizacijų didžiuojasi savo instrumentais, ar net visu žvejybiniu laivynu, tačiau jie neturi maisto, nes Kristaus nėra ten.
Teoriškai Jėzus turėtų būti, net kursai organizuojami įtikinti, kad Jis tikrai tikrai yra laive, o visokios virvių atplaišos yra pats tikriausias delikatesas, kol esi sotus - nieko, tačiau alkanas žmogus pamato - maisto...
Beje, religinės organizacijos net viena kitai dižiuodamosis demonstruoja savo profesionalumą - o mūsų valtis seniausia, o mūsų laivynas didžiausias, o pas mus pačios geriausios instrukcijos ir apmokymai, o koks mūsų katiponas... Retkarčiais net surengia bendrus flotilių pasirodymus ir apsikeitimus, pagarbiai apžiūrinėja vieni kitų žvejybos instrumentus. Tačiau maisto vis tiek nėra.
Dar reikia pasakyti, jog net laikas, beveik treji metai, mokinių praleistas su Kristumi, nedavė garantijos, kad jie turės maisto - jokių antpečių, jokių nuopelnų, jokių garantijų.
Galima kiek nori žavėtis valtimis ir savo pasiekimais ir galia, tačiau jei nėra trūkstamos grandies, viskas yra tuščia.