Krizė pasisuko kitu šonu - atsirado nemažai žmonių, kurie ėmė užduoti sau klausimą, kodėl viskas taip atsitiko. Visiškai netikėtai, mano galva, vakaruose imta atsisukti į šiuolaikinio kapitalizmo tėvą, prancūzų teologą Joną Kalviną, kuris suformavo laisvos asmenybės veikimo taisykles, kuriomis praktiškai remiasi visas Vakarų pasaulio supratimas apie asmenį. Pirmiausia susidomėjimas kilo Olandijoje, pačioje tolerantiškiausioje Europos valstybėje, beje, vienoje ir pačių turtingiausių ir nereligingiausių, kur prakutę žmonės nusprendė, kad Dievas sau, o gerovė – sau, nereikia maišyti tų dalykų.Tačiau pasirodė, kad gerovė ir laisvė atmetus Dievą laimės neatneša. Bankininkai per pietų pertrauką ėmė rinktis studijuoti J.Kalvino raštų, kažkas pasikeitė, finansų rykliai vėl mokosi apie paprastumą, taupumą, patikimumą, kantrybę, kuklumą ir kitus dalykus. Jiems tarnaujantis pastorius per Valentino dieną pakvietė nueiti į pasimatymą su pagyvenusiais jo bažnyčios žmonėmis. Daugelis nuėjo, štai 30-metis bankininkas pavedžiojo po parką 80 metų moterį ir grįžęs pasakė:”Aš jaučiuosi žmogumi”.
Žinoma, kai kurie šaiposi dėl tokio užsidegimo, sako, kad pasibaigus krizei jie vėl grįš prie įprastų machinacijų. Tačiau gali ir negrįžti, nes machinacijos nė vieno nepadarė laimingo. Tai akivaizdžiai parodė dabartinė krizė. O kas gi daro žmogaus gyvenimą gyvenimu, jei ne tie nuvertinti dalykai – nuoširdumas, paprastumas, patikimumas.Kartais, kad juos prisimintum tenka pasukti kelis šimtus metų atgal.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
7 komentarai:
Geras įrašas. Norisi tikėtis, kad krizei pasibaigus nepulsim vėl prie vartojimo, kad bus tokių, ir nemažai, kurie pasijautę žmogumi juo ir panorės išlikti.
Ai žinai,Zita, nesuprasi tų žmonių, dauguma vis dėlto valdo savanaudiškumas. Iš kitos pusės Jėzus sakė, kad tik vienas iš keturių Jo pašauktas bus naudingas Jo karalystei, seks paskui Jį ir neš vaisių, kiti trys nueis savo keliais gyvenimo tvarkyti. Visų pirma reikia melstis, kad nepapultum pats į tų trijų kompaniją, nes pražūsi taip pat kaip ir tie, kurie nepašaukti. Vartai yra siauri.
Taip gerai nusiteikus čia atėjau ir... kaip šlapiu skuduru per galvą :) net apsidairiau ar dar dviejų šalia nėra. Tikiuosi katė ir kaktusas nesiskaito :)
Suprantu apie ką kalbi, Linai, bet šita kelionė tuo ir yra nepaprasta, kad viską gauni tik sekdamas. Jeigu atsiranda savanaudiškį tikslai... iš viso nesuprantu ko dar gali norėti pažinęs Jėzų. Kiek aš savo nagais esu plėšusi, kiek kovų kovojusi, o iš tiesų Gyvenu tai tik dabar.
Ech, taigi tikriausiai nieks ir nepatikėtų, kad net materialius dalykus, kurių reikia šiandien tiesiog man duoda.
Ai žinai, Linai, ką čia pasakosi, kas tikrai pažino Jėzų, o ne įsivaizduoją Jį pažinęs, tas jau ir rėkdamas eis paskui Jį. Tad melskimės, kad atlaikytume išbandymus ir duotume vaisių.
Čia ne tau, kaktusui:0 Tokia, deja, realybė, bent jau Lietuvoj, brazilai neša vaisių, afrikiečiai neša, o lietuviai... galvoju kodėl. Turbūt todėl, kad užuot tapę Viešpaties tarnais, bando Jį paversti tarnu.
aš ir pats nesijaučiu ištraukęs laimingo bilieto, ko nenoriu, tai buti tuščiu bet lapuotu medžiu, todėl man pirmam tokia malda ir reikalinga.
O kritikai, kurie šaiposi, iš dalies teisūs, kiek stebiu žmones taip ir yra, deja deja.Praeina skausmas -viskas pasimiršta.Tiesa, iki kito skausmo:)Tokie dalykai, kažkaip išmokė mane nepasitikėti kitais, kas yra lengviau. Todel kai dabar man reikia kuo nors pasitiketi, aš sakau:"Tik ne tai, geriau jau aš nepasitikėsiu, vis tiek bus kaip visada". Žinai, kas juokingiausia, pasitikėti įsako, o būna... kaip visada. Nu niekaip per šitą grėblį neperlipu:)Taigi vaisiaus ir nėra, bet jei sakai, kad kaktusas ir katė padėtų, gal verta pabandyt?:)
Viskam yra savas laikas. O Lietuvoj prasideda pabudimas ir taip sakau ne dėl to, kad man viskas pasikeitė. Gal tau atrodys, kad aš dar naivi, nesiginčysiu, nes pamokų dar nedaug patyriau, bet tvirtai žinau, kad Viešpaties numatytas laikas yra tobulas. Mes kiekvienas turime melstis ir kantriai mokytis, kad atėjus tam laikui būtume tinkami Viešpaties tarnai.
Beje, kaktusą galiu padovanoti visas jau žiedais apsikrovęs :)
O dėl to grėblio... Na nežinau ką ir pasakyti. Gal sakau patrauk tu jį nuo savo tako ir vaikščiosi sau ramus :)
O gal reikėtų nei pasitikėti, nei nepasitikėti kitais, tiesiog priimti juos tokius, kokie jie yra. Juk net savimi tikrai ne visada galima pasitikėti. Imi ir iškreti sau kokią nenumatytą kiaulystę... :0)
Suprantu, kad kartais labai norisi, kad būtų kuo pasitikėti. Bet... Žmonės daro stebuklus, kai kartais visai to iš jų nesitiki ir nuvilia, kai labiausiai kažko tikiesi... Makalošė... Geriausiai reikalauti iš savęs. O kiti? Padėti kitiems reikia, jei gali, o reikalauti kažko ar pasitikėti per daug turbūt nereikėtų. :0) Aš nesu labai nusivylusi žmonėmis. Gal todėl, kad nieko iš jų ir nesitikiu? :0)
Kaktusai yra jėga:) Mano mažoji labai mėgsta kaktusynus, aš tai šiaip sau, o grėbliai, man, kaip iš prigimties žemdirbiui, padargas reikalingas:)
Tai, žinok, Mamka, iaš ir noriu nesitikėt ir išvis kad manęs nereiktų tam santykyje, bet kad gaunu įsakymą ir jau iš anksto sukasi apatinėj pilvo dalyje:)Makalošė, kaip tu ir sakai:)
Rašyti komentarą