Miręs Dievas

Aukštieji kunigai ir visas sinedrionas ieškojo prieš Jėzų liudijimo, kad galėtų nuteisti Jį mirti, bet nerado. Nors daugelis melagingai liudijo prieš Jį, tačiau jų liudijimai nesutapo.
Tada vyriausiasis kunigas, atsistojęs viduryje, paklausė Jėzų: “Tu nieko neatsakai į šituos kaltinimus?”
Tačiau Jis tylėjo ir nieko neatsakė. Tada vyriausiasis kunigas vėl Jį paklausė: “Ar Tu esi Kristus, Palaimintojo Sūnus?!”
Ir Jėzus pasakė: “Aš Esu. Ir jūs išvysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Galybės dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse”.
Tada vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius ir sušuko: “Kam dar mums liudytojai?
Jūs girdėjote piktžodžiavimą! Kaip jums atrodo?” Ir jie visi nusprendė Jį esant vertą mirties.
Kai kurie pradėjo į Jį spjaudyti, dangstė Jam veidą, mušė kumščiais ir sakė: “Pranašauk!” O tarnai daužė Jį per veidą.
Morkaus 14:55-65

Apie šią vietą galvoju paskutinėmis dienomis. Dievas ir žmogus. Šitoj ištraukoj atsiskleidžia viskas, ką žmogus išties galvoja apie Dievą. Gal ne tiek žmogus, kiek puolusi žmogaus prigimtis, kurią visi paveldėjame.
Pirma, aiškiausia tai, kad gyvo Dievo mums nereikai. Parašyta, jog žmonės "ieškojo prieš Jėzų liudijimo, kad galėtų nuteisti Jį mirti". Žmogaus prigimčiai reikia kažkokio tolimo, neapčiuopiamo ir negyvo Dievo, todėl Gyvasis turi mirti.
Antra, žmogus toks sugedęs, kad jokio garbingumo šiuo atveju net negalima tikėtis - mes pasitelkiam viską, kas įmanoma - melą, smurtą, kaltinimus, kad tik Jėzus būtų nebegyvas.Bet dar svarbiau žmonėms, įrodyti, kad Jis - netikras Dievas. Mūsų susikurtas Dievas tikras, o tu - ne.
Trečia, nepaisant viso mūsų įsiučio, Dievas neišsižada savęs Jis sako:"Aš Esu"(Jahve).
Aiškiausiai, ką galvoja žmogus, atskleidžia ši Biblijos eilutė, kuri parodo visus veiksmus, kuriuos mielai atliekame, jei tik Dievą pasiekiame .
Kai kurie pradėjo į Jį spjaudyti, dangstė Jam veidą, mušė kumščiais ir sakė: “Pranašauk!”
Ką žmonės darė arba pasiruošę daryti ir šiandien?Ką reiškia tie veiksmai?
Spjaudė - pažeminimas ir pasišlykštėjimas.
Mušė kumščiais - susidorojimas ir sunaikinimas.
Dangstė veidą - nedrįsk nieko matyti
Sakė "Pranašauk" - Dieve, įrodyk man, kad kažką gali.

Toks yra žmonijos paveikslas. Sakysite, per niūriai, bet būtent toks. Žmonės mielai gerbia mirusį Dievą, kuris toli, kultivuoja visokiausias religijas, labai pagarbiai elgiasi su visokiais stabais ir turi visokių "šventovių", tačiau užtenka kažkam prabilti apie Gyvąjį Dievą, scenarijus kartojasi - noriu padrąsinti tuos, kurie skelbdami Kristų susiduria ir nesupranta, kas vyksta, iš kur žmonėse tiek pykčio. Jei pakyla ir rodo pirštu - tu netikras, jei šlykštisi, nori uždengti tau akis, o sau ausis ir šaukia:"Tegu tavo Dievas ką nors padaro, jei jis tikras, va kiek pasaulyje kančių" - viskas gerai, tiesiog susidūrėte su žmogaus prigimtimi, kuri nori užritinti akmenį ant Dievo kapo, kad netrukdytų mūsų susikurtai religijai.
Todėl esu įsitikinęs, kad Biblija pats tiksliausias psichologinis vadovėlis, pats giliausias žmogaus prigimties veidrodis, kuris rodo, kad mums Gyvas Dievas nereikalingas, štai kodėl su tokiu entuziazmu šaukiame :"Ant kryžiaus jį".