Priėmimas be sąlygų

Na buvau susiruošęs labai ilgai rašyti, bet mane aplenkė viena iš pažįstamų blogerių. Tenka konstatuoti, kad retkarčiais neturi tiek nuoširdumo ir talento su kitais išgyvenimais pasidalinti.
Bet vis tiekparašysiu. Nors trumpai. Praeitą sekmadienį gavau gerą pamoką, kaip svarbu žmogui yra tai, kad jį tiesiog priima. Buvom susirinkę maldai ir turėjom svečių iš narkomanų reabilitacijos centro. Ten vyrai sėdėję kalėjime po 10- 15 metų, buvę priklausomi nuo vikios bjaurastie, dalinosi naujo gyvenimo Dieve džiaugsmu. Vienas iš jų verkė ir sakė maždaug taip:"Dar prieš pusmetį niekas manęs į namus neįsileisdavo. Tiesiog gatvė pasigavo, paskui kalėjimas ir tu jau dugne. Aš pats jau galvojau, kad niekas man padėti negali, jokie psichologai negali pakeisti mano požiūrio, bet užteko vieno žodžio ir aš - laisvas. Stebiuosi, koks Dievas geras".
Tai ir pagalvojau, o kiek yra žmonių, kurių aš nenorėčiau į namus įsileisti. O kaip pakelti juos iš dugno jei neįsileidi? Kur juos pakelti, aikštėse, gatvėse, miške? Turbūt naivu tikėtis, kad gali kažkam padėti neatvėręs savo saugaus pasaulio durų.
Iš kitos pusės pajutau, koks silpnas esu, man savo vaikų netobulumą(aš tai aišku -super geras:)pakelti sunku, ką jau bekalbėti gyvenimo universitetus išėjusius.Tai va, o mokytis priimti vis tiek reikia.