Apie gerumą

Gerumas labai neapibrėžiama sąvoka. Sakykim, sako geras žmogus. Kiek to gerumo mumyse? Manau, kad be Dievo – per varlės myžį, bent jau manyje tai tikrai, nesvarbu kaip išrodau kitiems.
Toks jau esu, jei mane kas įžeidžia, tai ilgam, atleisti man ypač sunku. Žinau, kad pasakyta: “Rūstaukite ir nenusidėkite”. Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės!” Efeziečiams 4;26.
Bet saulė nusileido, o guli ir vartaisi – mane įžeidė… kaip taip jie su manim… už ką… įskaudino… artimi…jei dar būtų svetimi, o čia artimi… jei būtų už ką… mane įžeidė... jei dar būtų netyčia, o čia tyčia… niekšiškai… mane įžeidė…
Tiesiog guli tokiom akimirkom ir jauti, jei Dievas neįsikiš, atleisti nesugebėsi, nes nerandi nė vienos priežasties, o ir nenori rasti, kad galėtum atleisti.
Vieną naktį, kai plūdau tokį pasąmonės srautą, pajutau, kaip Jėzus paprasčiausiai man sako:”Aš tau atleidau”. Nutirpau, nes gerai žinau, kad nieko kito be skaudinimo, aš ir nedariau. Apie žmones nekalbu, tačiau Jį skaudinau ilgai. Jis mirė už mane, ir laukė manęs, o aš šitiek laiko skaudinau, priešgyniavau, tyčiojausi ir nenorėjau Jam paklusti, nenorėjau ateiti į gyvą bažnyčią, nenorėjau tarnauti, ir dabar dar mano asmeninis gyvenimas kartais atrodo svarbesnis, už tą, kurį Jėzus duoda. Skaudinimas buvo tiesiog man profesija, ir visa tai dažniausiai darydavau tyčia, bet kai atėjau maldoj, neišgirdau nė vieno priekaišto, nė vieno priminimo apie savo darbus, nė vienos užuominos, Jėzus tiesiog pasakė man kaip ir tai moteriai:”Eik, tavo nuodėmės tau atleistos”.
Vėliau negalėdavau suprasti, kaip Jis taip galėjo, jei kas manęs būtų paprašęs – būčiau liepęs daryti tą ir aną, būčiau įsakęs… bet supratau, kad Jėzus ne toks kaip aš. Atleidimas yra pati Dievo prigimtis, nes apie Jėzų pasakyta “Šmeižiamas neatsakė tuo pačiu, kentėdamas negrasino”.1 Petro 2;23. Kaip tai nepanašu į mus.
Žinote, atleisti ir pakelti kitus, net ir tuos, kurie siekia mane įskaudinti, po tos nakties man dabar žymiai lengviau. Ir tai ne mano gerumas – tai Jo gerumas, man, nusidėjėliui.