Lietuvos valstybė atkurta jau 90 metų. Sveikinu

Keistu sutapimu šią savaitę minimos dvi datos - Lietuvos valstybė atkurta jau 90 metų, o Iranas švenčia 29-ąsias islamo revoliucijos metines. Kas gi bendra tarp mūsų? Ogi tai, kad vieni galvojo, jog tuoj gyvens islamo rojuje, o lietuviai tikėjosi ganytis laisvės lankose. Deja, ir vieniem ir kitiem baigėsi nekaip – vieni pateko į barzdylų, kiti į turto diktatūrą.
Pritarsiu tiems, kurie sako, kad devyniasdešimtmetį pasitinkame neturėdami valstybės – iš tautos valstybę pavogė vėl, tačiau ne kokie okupantai, o mūsų išrinkti politikai. Valstybę pasisavino žmonės be atsakomybės ir be sąžinės, kurie bijo tik vieno – kad gali nepavykti prisikimšti kišenių.
Man asmeniškai graudu, bet palyginus su dabartiniais Lietuvos politikais okupacinio režimo CK veikėjams ir kolūkių pirmininkams reiktų įrengti panteonus ir vesti mokinių ekskursijas pasakojant apie tai, kaip žmonės dirbo, kaip kūrė, statė, o vogė tik vos vos, tiek, kad patys gyventų padoriai. Mūsų dabartiniai politikai ne tik išpardavė viską, kas gali būti išparduota, bet užsimojo parduoti net ir mūsų ateitį – naujosios atominės elektrinės projektas rodo, kad politikai aptiko, kad ir tai gali būti paklausi prekė. Jei kas būtų man pasakęs, kad taip gali atsitikti Lietuvoje atkūrus valstybę, būčiau pataręs tam žmogui mažiau skaityti fantastinės literatūros, tačiau dabar realybė pribloškia.
Natūralu, kad lietuviai pasimetę – bėga ieškoti patarimų į Rytus, Vakarus, perka tualetinį popierių pas Lolišvilį arba pakėlę rankas siurbia teigiamą energiją iš kosmoso Merkinės piramidėje. Bet nepadeda. Minios nusivylusių, be vilties ir nebetikinčių niekuo žmonių.
Kas atsitiko Lietuvoje? Gyvename taip, kaip rašo Biblija Izaijo pranašystėje, kai Izraelis klausė, kas darosi, kodėl jie patiria vargą ir nelaimes:”Teisingumas yra atmestas ir teisybė pašalinta, tiesos nebėra miesto aikštėse, bešališkumas negali įeiti”. Tai tiksliausia, ką aš galėčiau pasakyti apie dabartinę mūsų valstybę – nėra tiesos, nėra teisingumo, nėra bešališkumo. Valstybė ant žlugimo ribos, o iškilmingi politikų organizuojami minėjimai nevertinami net pačių politikų. Jei valstybę valdo žmonės be moralės ir be atsakomybės, nepadės jokie patarimai, jokie Europos Sąjungos milijardai – bus vis blogiau.
Ar verta minėti nepriklausomybės atkūrimą? Šiuo atveju visiems reikia prisiminti pamatinį dalyką – tauta yra svarbiau už valstybę. Yra tautų, kurios neturi savo valstybės – kad ir romai ar kurdai.
Mes esame tauta – kiekvienas atskirai ir visi kartu, mes, o ne valdžia uzurpavę politikai. Tegu jie žaidžia savo minėjimus ir šventes, tegu rikiuojasi po vėliavomis, žiūri į kariuomenės paradus ir vaidina, kad jiems linksma – tokiose šventėse nėra nieko prasmingo, jos tokios pat tuščios kaip ir patrankų salvės paleidžiamos per jas.
Lietuviai išgyveno pelkėse spaudžiami kryžiuočių, pakėlė lenkišką baudžiavą, gyveno be savo rašto ir net draudžiant kalbėti lietuviškai, buvo tremiami ir naikinami ir išliko žymiai ilgiau negu 90 metų. Todėl turime kuo didžiuotis. Manau, kad išgyvensime.