Smūgis į paširdžius

Gyvenimas kartais suteikia progą pervertinti save. Nelabai malonus man įvykis buvo vakar - lankėmės krikščionių čigonų bendruomenėj. Išnuomotame kambaryje dvi lovos, keliolika tamsaus gymio žmonių. Kažkaip aptikau, kiek daug turiu nepasitikėjimo šitais žmonėmis, arba dar tiksliau, kaip sunku pripažinti kitame tokį pat žmogų, koks pats esi.Tuo labiau, kad jie neturtingi ir beveik beraščiai. Lietuviai biedni būna, tai del to, kad negali savęs realizuoti, neranda nišos arba da kažkas, o juk čigonai iš viso yra atmesti kaip žmonės - per amžių amžinuosius įsitikinimas, kad jie vagys ir dirbti negali, daro savo (turbut bijojot pas čigonus važiuot,- klausė vaikiškai).
Taigi man buvo geras šaltas dušas. Iš kitos pusės sužavėjo tai, kad jie būdami tokie atmesti visuomenės patikėję Kristumi tapo atmesti ir saviškių ir išėjo praktiškai į niekur. Ir kabo šitoj tuštumoj, bet nepasiduoda. "Mes negalim gyventi dėl savęs, kai gyvenom tenkindami savo kūną, nebuvo džiaugsmo, vien tik kančia, o dabar turime džiaugsmą, ir turime gyventi dėl Jo, juk Jis už mus numirė ir kentėjo",- sakė viena iš čigoniukių, dar visai jauna ir išvis špokas - čiuplutė ir mažutė. Tačiau ir toks žmogus sugebėjo išsiveržti iš taboro, iš baronų valdžios.
Tai va, žiūri į tokius žmones ir supranti, kad gyveni visiškai savanaudišką gyvenimą - sau ir dėl savęs ir kiek pinigų išmėtai. Net ne išleidi, o išmėtai - nei tau naudos, nei kitiems.O tie čigonai net ir valgyti kukliai turi (jūs turbūt alkani, mes jums sriubos išvirsim - klausė) Ir kai suvoki, duria ir nepatogu, tuo labiau, kai duria ne tie, kurie yra dideli, o tie, kurie yra patys mažiausi - be balso ir be padėties.
Visa laimė, kad Dievas visada įduria laiku.