Mirštantis būgnininkas

Pilietinio karo metu tarnavau JAV armijoje karo chirurgu. Po mūšio prie Gettysburg'o į mano ligoninę atvežė šimtus sužeistų kareivių. Iš jų 28 buvo ypač sunkios būklės. Jiems nedelsiant buvo reikalinga mano pagalba. Kai kuriems jų reikėjo amputuoti kojas, kiti prarado rankas, dar kiti – ranką ir koją. Tarp sužeistųjų buvo vienas jaunuolis, tarnavęs dar tik tris mėnesius. Kadangi jis buvo per jaunas būti kariu, tarnavo būgnininku. Kai mano pagalbininkas chirurgas ir sanitaras norėjo jam prieš operaciją duoti chloroformo, jaunuolis nusuko galvą ir jo atsisakė. Kai sanitaras jam pasakė, kad taip liepė gydytojas, vaikinas paprašė: „Pakvieskite man gydytoją“.
Atėjęs prie jo lovos paklausiau: „Jaunuoli, kodėl tu atsisakai chloroformo? Kai suradau tave mūšio lauke, buvai tokios apgailėtinos būsenos, kad net abejojau, ar beverta tave vežti į ligoninę. Bet kai atmerkei savo dideles mėlynas akis, pagalvojau, jog galbūt kažkur toli tavo mama dabar galvoja apie savo berniuką. Nenorėjau, kad mirtumei lauke, todėl liepiau tave atvežti čionai. Bet tu praradai tiek daug kraujo, kad dabar esi per daug silpnas, jog iškęstumei operaciją be chloroformo. Todėl verčiau jau leisk mums jo tau duoti“.
Jis paėmė mano ranką ir žiūrėdamas į akis tarė: „Gydytojau, kartą sekmadieninėje Biblijos mokykloje, kai man buvo devyneri su puse metų, aš pavedžiau savo širdį Jėzui ir mokiausi Juo pasitikėti. Pasitikiu Juo iki šiolei ir žinau, kad galiu Juo pasitikėti ir dabar. Jis yra mano jėga. Jis palaikys mane, kol amputuosite mano ranką ir koją“.
Tada aš jo paklausiau, ar galėčiau jam duoti truputį brendžio. Ir vėl jis pasižiūrėjo man į akis ir tarė: „Gydytojau, kai man buvo maždaug penkeri, mano mama atsiklaupė prie manęs, apkabino ir tarė: „Čarli, aš dabar meldžiu Jėzų, kad tu niekada nepažintumei stipriųjų gėrimų skonio. Tavo tėtis mirė nuo girtuokliavimo. Aš pažadėjau Dievui, jeigu tokia bus Jo valia, kad užaugęs tu perspėtum jaunus žmones apie šią karčią taurę“. Man dabar septyniolika, tačiau niekada dar neragavau nieko stipresnio nei arbata ar kava. Dabar greičiausiai aš jau turėsiu eiti pas savo Dievą. Ar norėtumėte ten mane nusiųsti su brendžiu skrandyje?“
Aš niekada nepamiršiu to žvilgsnio, kuriuo jis pasižiūrėjo į mane. Tuomet aš dar nekenčiau Jėzaus, tačiau gerbiau šio jaunuolio atsidavimą savo Gelbėtojui. Kai pamačiau, kaip jis mylėjo Jį ir pasitikėjo Juo iki paskutinės gyvenimo minutės, kažkas palietė mano širdį, ir tam jaunuoliui padariau tai, ko nedariau jokiam kitam kareiviui. Aš paklausiau jo, ar šis norėtų pamatyti savo kapelioną. „O taip, pone“, – atsakė jis.
Atėjęs kapelionas Deividas iškart jaunuolį pažino, nes dažnai su juo susitikdavo maldos susirinkimų metu palapinėje. Kapelionas paėmė jam už rankos ir tarė: „Čarli, man labai liūdna matyti tave tokios prastos būklės“.
„O, niekis, man viskas bus gerai, – atsakė jis. – Gydytojas pasiūlė man chloroformo, bet aš atsisakiau. Tada jis norėjo man duoti brendžio, kurio aš irgi atsisakiau. Dabar, jei Gelbėtojas mane pakvies, galėsiu eiti pas Jį blaiviu protu“.
„Tu gali ir nemirti, Čarli, – pasakė kapelionas. – Bet jeigu vis tik Viešpats tave pakvies, ar galiu dėl tavęs ką nors padaryti po to, kai numirsi?“
„Kapelione, prašau, ištraukite iš po pagalvės mano mažą Bibliją. Joje surasite mano mamos adresą. Prašau, nusiųskite jai šią Bibliją ir parašykite laišką. Parašykite jai, kad nuo to laiko, kai išvykau iš namų, aš nė dienos nepraleidau neskaitęs Dievo Žodžio ir nesimeldęs Viešpačiui, kad Jis palaimintų mano brangią mamą. Ir nesvarbu, kur aš būdavau – ar marše, ar kovos lauke, ar ligoninėje“.
„Ar dar ką nors galėčiau tau padaryti?“, – vėl paklausė kapelionas.
„Taip. Prašau, parašykite, laišką Sands Street sekmadieninės mokyklos Brooklyne, New Yorke, direktoriui ir pasakykite jam, kad aš niekada nepamiršau jo malonių žodžių, daugybės maldų ir gerų patarimų. Jie mane sustiprindavo kovų pavojuose. O dabar, savo mirties valandą, prašau savo Gelbėtojo, kad Jis palaimintų mano brangų seną direktorių. Tai viskas“.
Tada Čarlis atsisuko į mane ir pasakė: „Gydytojau, dabar aš pasirengęs. Jeigu jūs neduosite man chloroformo, kai pjausite mano ranką ir koją, aš net nesudejuosiu“. Aš jam pažadėjau, tačiau pats neturėjau drąsos paimti į rankas peilį ir atlikti šią operaciją. Turėjau pirma nueiti į kitą kambarį ir pats išgerti stimuliuojančių, kad galėčiau atlikti savo pareigą.
Kai pjoviau Čarlio Coulsono kūną, jis nė karto nesudejavo, bet kai paėmiau pjūklą, kad juo atskirčiau kaulus, jaunuolis įsikando pagalvės kampą. Aš tik išgirdau jį sakant: „O Jėzau, palaimintas Jėzau, būk dabar su manimi!“ Jis ištesėjo savo pažadą ir nė karto nesudejavo.
Tą naktį aš negalėjau užmigti. Į kurią pusę beapsiversčiau, vis mačiau tas švelnias, mėlynas akis. Man užsimerkus, ausyse skambėjo jo žodžiai: „Palaimintas Jėzau, būk dabar su manimi!“ Tarp dvyliktos ir pirmos valandos nakties aš atsikėliau ir nuėjau į ligoninę. Anksčiau niekada to nedarydavau, nebent būdavo skubus iškvietimas. Aš labai norėjau vėl pamatyti tą jaunuolį. Budėtojas man pranešė, kad jau 16 beviltiškų ligonių mirė ir buvo išgabenti į lavoninę. „O Čarlis Coulsonas, ar jis irgi mirė?“ – paklausiau.
„Ne“, – atsakė budėtojas. „Jis miega kaip kūdikis“. Kai priėjau prie jo lovos, viena slaugė man pranešė, kad apie 9 valandą buvo atėję du JAV krikščionių komiteto nariai ir jie ligoninėje skaitė Bibliją bei giedojo giesmes. Juos lydėjo kapelionas Deividas. Prie Čarlio Coulsono lovos jie visi priklaupė ir karštai pasimeldė. Po to, vis dar klūpėdami, pagiedojo „Jėzus myli mano sielą“, o Čarlis giedojo su jais. Negalėjau suprasti, kaip šis jaunuolis, iškentęs tokį baisų skausmą, galėjo giedoti.
Praėjus penkioms dienoms po to, kai amputavau to brangaus man jaunuolio ranką ir koją, jis pakvietė mane. Būtent tą dieną iš jo aš išgirdau savo pirmąjį Evangelijos pamokslą. „Gydytojau, – pasakė jis, – mano laikas atėjo. Nesitikiu pamatyti dar vieną saulėtekį. Bet, ačiū Dievui, aš pasirengęs išeiti. Prieš savo mirtį norėčiau jums iš visos širdies padėkoti už tai, kad buvote man geras. Gydytojau, aš žinau, kad jūs – žydas ir netikite Jėzumi. Ar galėtumėte čia pastovėti ir žiūrėti, kaip aš mirštu pasitikėdamas Jėzumi iki paskutinės savo gyvenimo akimirkos?“ Bandžiau prie jo pasilikti, bet negalėjau, nes neturėjau drąsos stovėti šalia ir stebėti, kaip šis krikščionis jaunuolis miršta džiaugdamasis meile Kristaus, kurio aš buvo išmokytas nekęsti. Taigi paskubomis išėjau iš palatos. Maždaug po 20 minučių budėtojas surado mane sėdintį savo kabinete užsidengusį rankomis veidą. Jis pasakė: „Gydytojau, Čarlis Coulsonas jus kviečia“.
„Aš ką tik su juo mačiausi, – atsakiau, – ir negaliu vėl pas jį eiti“.
„Bet, gydytojau, vaikinas sako, kad jam reikia jus dar kartą pamatyti prieš mirtį“. Dabar aš jau nusprendžiau pas jį nueiti, pasakyti kokį mielą žodį ir leisti jam numirti. Bet buvau apsisprendęs neleisti, kad jo žodžiai darytų man įtaką, bent jau tie, kurie susiję su Jėzumi. Kai atėjau į ligoninę, pamačiau, kad jis greitai gęsta. Atsisėdau šalia jo lovos. Jis paprašė manęs paimti jo ranką ir tarė: „Gydytojau, myliu jus, nes jūs žydas. Geriausias mano draugas, kurį radau šiame pasaulyje, irgi buvo žydas“.
Aš jo paklausiau, kas tas žmogus. Jis atsakė: „Jėzus Kristus, su kuriuo noriu jus supažindinti, kol dar nenumiriau. Ar galėtumėte man pažadėti, jog to, ką dabar pasakysiu, jūs niekada nepamiršite?“
Aš pažadėjau. Jis tarė: „Prieš penkias dienas, kai jūs amputavote mano ranką ir koją, aš meldžiau Viešpatį Jėzų Kristų, kad jis išgelbėtų jūsų sielą“.
Šie žodžiai prasiskverbė giliai į mano širdį. Negalėjau suprasti, kaip jis tuo metu, kai aš buvau sukėlęs jam baisų skausmą, galėjo užmiršti save ir galvoti tik apie savo Gelbėtoją ir mano sielą. Aš sugebėjau jam pasakyti tik tai: „Na, mano mielas jaunuoli, greitai tau jau viskas bus gerai“. Su šiais žodžiais aš jį palikau, o po 12 minučių jis numirė „saugus Jėzaus rankose“.
Karo metu mano ligoninėje mirė šimtai karių. Tačiau tik vieną jų lydėjau per laidotuves – Čarlį Coulsoną, jaunąjį būgnininką. Važiavau 5 kilometrus, kad pamatyčiau jo laidotuves. Liepiau jo kūną aprengti nauja uniforma ir įdėti į karininkams skirtą karstą, o karstą apdengti JAV vėliava.
Mirštančio jaunuolio žodžiai man padarė gilų įspūdį. Tuo metu aš buvau pakankamai turtingas. Bet būčiau atidavęs savo paskutinius centus, jei tik būčiau galėjęs jausti Jėzui tai, ką jam jautė Čarlis. Tačiau šio jausmo už pinigus nenupirksi. Deja, greitai aš visai užmiršau savo krikščionio kareivio trumpą pamokslą, nors jo paties negalėjau užmiršti. Žinau, kad tuo metu aš giliai jaučiau kaltę dėl savo nuodėmių, tačiau vis vien kovojau prieš Jėzų. Galiausiai jaunuolio maldos buvo atsakytos ir Dievas išgelbėjo mano sielą.
Praėjus maždaug pusantrų metų po mano išgelbėjimo, vieną vakarą lankiausi maldos susirinkime Brooklyno rajone. Tai buvo vienas iš tų susirinkimų, kuriame krikščionys liudija apie Gelbėtojo meilę ir malones. Kai keletas žmonių jau buvo paliudiję, atsistojo pagyvenusi moteris ir ėmė pasakoti:
„Mieli draugai, galbūt tai paskutinis kartas, kai turiu privilegiją liudyti apie Jėzų. Vakar mano šeimos gydytojas pasakė, kad dešinysis mano plautis beveik visiškai suiręs, o kairysis labai stipriai pažeistas. Taigi man su jumis liko praleisti labai nedaug laiko. Bet tai, kas iš manęs liko, priklauso Jėzui. Man tai didžiausias džiaugsmas, jog žinau, kad greitai danguje susitiksiu su savo berniuku, kuris dabar su Jėzumi. Mano sūnus buvo ne tik savo šalies, bet ir Jėzaus karys. Mūšyje prie Gettysburgo jis buvo sužeistas ir pateko į gydytojo žydo rankas, kuris jam amputavo ranką ir koją. Jis mirė praėjus penkioms dienoms po operacijos. Pulko kapelionas man parašė ir atsiuntė mano sūnaus Bibliją. Šiame laiške jis pasakojo man, kad savo mirties valandą mano Čarlis pasikvietė tą gydytoją žydą ir jam pasakė: „Gydytojau, prieš mirdamas noriu jums pasakyti, kad, kai jūs amputavote mano ranką ir koją, aš meldžiau Viešpatį Jėzų, kad Jis išgelbėtų jūsų sielą“.
Išgirdęs tos moters liudijimą jau nebegalėjau sėdėti. Atsistojau, perėjau kambarį ir paėmęs ją už rankos tariau: „Dievas tepalaimina jus, mano brangi sese. Jūsų berniuko maldos buvo išgirstos ir atsakytos. Aš esu tas gydytojas žydas, už kurį meldėsi jūsų Čarlis. Jo Gelbėtojas dabar yra ir mano Gelbėtojas“.
Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn 3,16).

Pagal Dr. M. L. Rossvally
Iš anglų k. vertė Robertas Peteraitis

Šaltinis: www.christbiblechurch.org