Vedęs ir turi vaikų
Būtent toks yra Rimantas KUPSTYS, Lietuvos evangelinio tikėjimo krikščionių sąjungos (sekmininkų) vyskupas. Pats kilęs iš šeimos, kurioje buvo 8 vaikai, su žmona Emilija užaugino kiek mažiau - tik 4 vaikus. Jo vaikai groja bene garsiausioje lietuviškoje krikščioniško roko grupėje „Gyvai“, kartu tarnauja bažnyčioje. Pokalbis su R.Kupsčiu sukosi apie šeimą, tikėjimą ir muziką.
- Kas yra sekmininkai?
-Sekmininkai yra krikščionys, taip pavadinti pagal Lietuvoje gerai žinomą šventę – Sekmines. Apaštalų darbų knygoje rašoma, kad per Sekmines Dievas išliejo savo Šventąją Dvasia mokiniams, ir jie ėmė kalbėti kitomis kalbomis, pranašauti. Tai buvo Kristaus pažado mokiniams įvykdymas. Jis buvo skirtas, kad mokiniai gautų jėgą būti Kristaus liudytojais. Išoriškai pažadas pasireikšdavo per kalbėjimą kitomis kalbomis. Tikime Biblija, kuri sako, kad šis Dievo veiksmas nebuvo vienkartinis. Savo laiku krikščionių bažnyčia tai pamiršo, laikė dogma, bet apie 1900 metus įvairiose pasaulio vietose (JAV, Rusijoje, Armėnijoje) kilo didelis dvasinis prabudimas, kurio metu susiformavo sekmininkai kaip atskira denominacija. Per šimtmetį sekmininkai žinią apie Sekmines nešė ir kitoms krikščionių bažnyčioms, tad šiandien pasaulyje šio sąjūdžio paliesti ir kalba „kitomis kalbomis“, įvairiais skaičiavimais, iki 400 milijonų krikščionių.
- Kokia yra sekmininkų sąjunga Lietuvoje ir ką reiškia Jūsų pareigos?
– Šiuo metu Lietuvoje sąjungai priklauso 22 bendruomenės, kuriuose yra daugiau kaip 2000 žmonių. Pirmoji bendruomenė įsikūrė 1912 metais Biržuose, kiek vėliau susikūrė bendruomenė Vilniuje, apie 1940 metus sekmininkų bendruomenės buvo sudariusios sąjungą, bet karas, pokario represijos išblaškė, tad sąjunga atkurta tik 1989 metais.
O vyskupas visų pirma reiškia prižiūrėtojas, nors į mano pareigas labiau įeina koordinuoti veiklą, palaikyti ryšius su kitomis šalimis, atstovauti sąjungai ir t.t. Gal Lietuvoje ir neįprasta, kad vyskupas vedęs, turi vaikų, bet Šventasis Raštas sako taip: "Vyskupas turi buti vedęs, vienos žmonos vyras, turintis gerai išauklėtus vaikus". Savaime aišku, dėl šitų pareigų būna ir kurioziškų situacijų - kartą grįžtant į Lietuvą, pasienietis klausia: "Vyskupe, o kas čia šalia jūsų sėdi". Sakau: "Čia mano žmona". Tada pasienietis išsišiepė: "Na jau na, baikit"...
– Ar jūsų tėvai buvo tikintys?
- Mano tėvai gyveno Raseinių rajone kartu su seneliais, bet neturėjo savo namų. Kartą kaimynas, kuris iš Kaliningrado srities veždavo plytas, pasiūlė tėvui: “Ko jūs čia vargstat, ten pilna tuščių namų“. Man buvo tik kelėtas mėnesių , kai tėvai susiruošė ir išvyko į Kaliningrado sritį. Per tą laiką gyventa buvo įvairiose vietovėse, o paskutinė vieta buvo Vesiolovkoje (Juodkiemiai), netoli Černechovsko (Įsrutis). Beje, taip darė nemažai lietuvių, dažnai Karaliaučiuje apsistodavo lietuviai, kurie negalėdavo grįžę po tremties apsigyventi Lietuvoje – mano klasėje iš 25 moksleivių 5 buvo lietuviai. Tėvas įsidarbino geležinkelio remonto ir priežiūros įmonėje, ten sutiko lietuvį tremtinį, kuris jam papasakojo apie Jėzų, taigi, mano tikėjimo kelias prasidėjo šeimoje, artimiausia tikinčių grupė (bažnyčia)buvo už 60 kilometrų, todėl visa šeima skaitydavome Bibliją ir melsdavomės namuose. Šeima buvo gausi – iš viso esame 7 broliai ir sesuo. Tiesa, kai kada važiuodavome į pamaldas (slaptus susitikimus) Kelmės rajone, Vilniuje ar Sovetske (Tilžėje).
– Augote tarybų valdžios laikotarpiu, ar nebuvo sunku mokykloje?
– Sekmininkai buvo bene labiausiai persekiojama sovietų valdžios tikinčiųjų grupė, net neregistruodavo jų bendruomenių, visi susirinkimai vykdavo slaptai, Lietuvoje buvo tik 2 registruotos bendruomenės, bet ir tai jos buvo registruotos kaip baptistų, tik todėl ir galėjo veikti. O aš pats irgi patyriau nemažai sunkumų. Mane vis bandė priversti įstoti į komjaunimą, kol galiausiai klasės auklėtoja viešai liepė pasiaiškinti, kodėl nestoju. Aš pasakiau: “Perskaičiau komjaunimo organizacijos įstatus, jie man patinka, išskyrus vieną punktą, kuris sako, kad komjaunuolis yra ateistas, o aš esu tikintis ir niekas man neįrodė, kad Dievo nėra“. Tai buvo pirmas mano viešas liudijimas, kad esu tikintis. Auklėtoja įsiuto ir pažadėjo man parašyti tokią charakteristiką, kad niekur neįstosiu.
– Ar įvykdė ji pažadą?
– Įvykdė, tačiau ne taip baisiai, kaip grasino - 1974 metais atvykau į Vilnių ir įstojau VISI, esu diplomuotas transporto inžinierius, kurį laiką net ir dirbau pagal specialybę. Beje, tada į Vilnių iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos atvažiuodavo mokytis daug sekmininkų jaunimo, nes čia persekiojimas nebuvo toks stiprus. Šiuo metu ir mano tėvai jau grįžę į Lietuvą, gyvena Vilniuje.
- Jūsų vaikai brazdina gitaromis roko grupėje, gal neklauso tėvo?
- Atvirkščiai, mano vaikai pasekė mūsų pėdomis - dar 1974 metais Vilniaus bendruomenėje "Maldos namai" turėjome estradinį ansamblį, aš pats grojau ritmine gitara, vėliau vadovavau chorui. Savo būsimą žmoną irgi radau ten - bažnyčioje ir muzikoje. Ji grojo tame pačiame ansamblyje ir akompanavo chorui. Gitara savaime nėra nei gera, nei bloga, svarbu į kieno rankas ji patenka. Jei tikintis žmogus taip garbina Dievą - puiku. Tačiau muzika nėra tik garsų rinkinys, viena ramina, kita sukelia neigiamas emocijas, galų gale kai kurie stiliai ir atsirado kaip maištas prieš Dievą, todėl ne visi muzikos stiliai tinka bažnyčiai. Na, bet čia amžina diskusija...
- Kai jaunimą tenka vos ne varu varyti į bažnyčią, kaip pavyko Jums išauklėti savo vaikus?
- Na, visų pirma, man dažnai vaikai priekaištauja, kad neskyriau jiems reikiamo dėmesio, ir dabar dar neskiriu, bet turbūt panašių priekaištų susilaukia visi tėvai. Tiesiog mes buvome įpratę vakarais susirinkti ir pasikalbėti. Klausdavau vaikų: "Už ką šiandien galime padėkoti Dievui?". Taip imdavome kalbėtis, jei kurie būdavo susipykę, prieš maldą susitaikydavo. Taip ir auklėjome vaikus. Tiesa, pastaruoju metu vaikai jau užaugo, turi savo interesų, draugų, tad surinkti visus vakare nėra jau taip paprasta. Mes tarnavome ir tarnaujame Dievui visa šeima. Beveik nuo pat gimimo vaikai dalyvauja bažnyčios gyvenime. Kai pradėjome naują bažnyčią Vilniuje - pradėjome kartu su vaikais. Stengėmės gyventi taip, kaip tikime, kaip kalbame –čia tikriausiai slypi pagrindinė priežastis, kodėl vaikai irgi yra krikščionys.
- Ar šeima nekliudo tarnauti Dievui?
- Priešingai, mano atveju padeda, o ne trukdo. Aš nesu griežtai nusiteikęs prieš celibatą, ir gerbiu pasišventusius Dievui tarnauti žmones. Apaštalas Paulius irgi neturėjo šeimos. Bet tas pats apaštalas, kalbėdamas apie reikalavimus dvasininkui, labai konkrečiai sako, kad jis privalo būti geras vyras ir pavyzdingas tėvas. Šeima yra didelis palaiminimas ir nuostabi charakterio formavimo ir patirties mokykla. Neįsivaizduoju savęs kaip tarnautojo be šeimos. Kaip aš galėčiau patarti žmonėms šeimos klausimais? Formaliai- taip, o rimtai – tik po to, kai pats išgyvenu. Taigi kiekvienam žmogui reikia tiksliai žinoti, kokiam gyvenimui ir kokiam tarnavimui jis yra pašauktas.
- Kas, Jūsų nuomone, daro gyvenimą sėkmingu?
- Gal būsiu banalus , bet noriu pasakyti, kad visi atėjome į šį pasaulį ne savo noru ir ne savo noru išeisime. Dievas mums numatė gyvenimą ir šioje žemėje, ir amžinybėje. Viena problema- mes nežinome ir negalime numatyti savo ateities. Todėl blaškomės šioje žemėje ieškodami prasmės ir tikslo, o jis kaip horizonto linija atrodo taip arti ir tuo pačiu metu vis nepasiekiamas. Tai vyksta tol, kol žmogus sutinka savo gyvenime Dievą- savo kūrėją ir gyvenimo autorių. Ir jei žmogus pasitiki Dievu, leidžia Jam tvarkyti žmogaus gyvenimą, prasideda naujas gyvenimas, Šventame Rašte jis apibūdinamas kaip gyvenimo pilnatvė, amžinas gyvenimas. Ir tada tavo laimė nepriklauso nuo padėties visuomenėje, žmonių pripažinimo, turtų gausos, sveikatos. Tu turi tikslą , kuriam visas tavo gyvenimas pašvęstas, ir visa kita- šeima, tarnystė, darbai, draugai, pajamos ir t.t. - sustoja į savo vietas. Man patiko vieno krikščionio verslininko žodžiai:"Yra žmonės, kurie skuba gyventi, jie nori pasiekti viską čia ir dabar. Mes vadiname juos avantiūristais. Yra žmonės, kurie rimtai planuoja, daro ilgalaikias investicijas į patikimus projektus. Mes jos vadiname išmintingais žmonėmis.O dar išmintingesni yra žmonės, kurie planuoja gyventi amžinai ir investuoja į amžiną gyvenimą". Linkiu kiekvienam susitikti su Dievu asmeniškai ir atrasti save Jame, atrasti amžino gyvenimo tikslą.
Pranešimai
11 komentarų:
As, Dievo rykste, jau cia. Pagalvojau - negi paliksi toki grazu interviu be kokio bezbozno komentaro.
Interviu man pasirode labai tinkamas gyvenimo budo zurnalui, aprasinejanciam visuomenes elita - toks sterilus, nublizgintas, nuslifuotas zmoniu gyvenimas jame.
Anksciau rasei, kad del Dievo - vieni nemalonumai, pasireiskiantys ir del pacio apsisprendimu, ir del zmoniu poziurio. Pagalvojau, gal kol Dievas neisitaise visas giliai tavo sirdi, daug jo yra tavo isorej ir daro tave skirtingu nuo kitu. Zmones kitokiu nemegsta, nemegsta ko nesupranta, nemegsta to, kas jiems netinka. Gaunasi sioks toks konfliktas. Va cia pagalvojau ir apie vyskupo vaikus. Ar jie neisgyvena konflikto su savo bendraamziais, ar, veikiami aplinkos, viskuo sutinka su tevu paziurom? Ar nori ir gali atvirai su tevais aptart tai? Ar tevas, uzimdamas aukstas pareigas, nera sioks toks despotas seimoj, reikalaujantis elgtis, kad nedarytu gedos jo vardui (neapsvarscius kitu altenatyvu)? Ar to nera, ar ko nenoriu, to ir nematau?
Tikrai nenoriu teigt, kad vyskupo seimoj egzistuoja sie konfliktai, bet pokalbis, lieciantis ir tokius klausimus (gal apibendrintus, o ne suasmenintus) man pvz. but idomesnis.
Nu vat jam, tai kad tik ka negero suzinojus :0) Kad tik koki konflikciuka atkapscius :0) O gal tikrai, ima sau ir gyvena graziai...
Nugi sirdi is pavydo sopa beskaitant kaip kiti graziai gyvena:( Vat parasytu kaip konflikciukus reik sprest, gal ir as tada su virsininkais ir visais kitais ismokciau graziai susitart, gal ir man saujale laimes tada daugiau but atseiketa:)
Joooo, o ka, konfliktuoji su vaikais, kad rupi vyskupo ir vaiku santykiai? :0) Nes kaip sutart su virsininkais nelabai is to ismoktum. Na, nebent virsininka suvoki kaip teva :0))) Oi oi oi " saujale laimes..." Tuoj nubrauksiu asara begailedama vargso nelaimingo neidealaus... :0) Tik kad kazko juokas ima, matyt labai nejautri esu :0)
Nu pokalbi ruosiau puslapiui apie seima.
Beje, neidealai, mes krastieciai, anas nuo Kalnuju gimimo:)Buvo mano namuos, kalbejom, labai realus zmogus, tikrai nieko nedangste ir negrazino - konfliktu yra buvo ir bus. o vaikai patys yra jo aktyvus - jie seniai tarnauja baznycioje, be to groja "Gyvai" grupeje. Kazkada ir su jais interviu dariau, tai pagalvojau:"Ka tie piemenai gali pasakyt", bet po pokalbio turejau ju atsiprasyt, nes "piemenai" taip giliai ir naturaliai kalbejo, ka broliui Astijui da toli:0 Paskui man tik vienas pasake:'o ko tu stebies, taigi jie vyskupo Kupscio vaikai"?
Nesakau, kad as pats tikriausias i svariausias, bet ir mano vyresnajai tenka patirti konfliktus mokykloj - jie uzprogramuoti, kai ivede privalomu pamoku sarase tikyba. Aisku, per tikyba yra kursas apie tai, kokie yra kitokie nelabai tokie anokie - taigi, itarumas is kitu atsiranda automatiskai.
Taigi, koznas ne valstybines tikybos vaikas automatiskai patiria spaudima. Manau tai i gera - auga nekonformistiskos asmenybes.
Cia tai jau sutinku, kad is musu krasto kile zmones - beveik visi labai gabus:) Apie tikybos destyma nesu susidares nuomones. Manes asmeniskai tai nepaliete, deja. Idomu but paziuret patvirtinta programa. Galvoju, kad pavadinimas neatitinka turinio, kiek bendradarbiai pasakoja apie savo vaiku mokymasi - ten greiciau vyksta katekizmo mokymas ir ruosimas komunijai. Bendradarbio totoriaus sunus buvo ismokytas pries valgant poterius sukalbet, pries miega poteriaudavo. Dabar lanko sekmadienine mokykla ir sekmingai studijuoja Korana. Objektyvi (vel salyginis dalykas) religiju istorija, manau, nepakenktu niekam. Kiekviena ju turi pliusu ir minusu (visos sukurtos zmoniu, kad ir prasviesejusiu, arba siaip keistuoliu, savanaudziu). Ko gero laikyciausi nuomones, kad tikejima turi pasirinkti suauges, kritiskai aplinka vertinantis zmogus. Vaikams labiau reikia ugdyt meile zmonems. Dabar daznai religijon zmones pasuka nusivyle kitais, ji tampa kaip apsauginis sluoksnis. Grazu but, kad itiketu su meile netobuliems, kartais bjauriems zmoneliams.
Zinai, Linai, o mamka man kieta, kaip zvyras parpuolusiam: niekaip siltesnio siltesnio zodelio nesulaukiu, kad ir kaip griaudzint bemeginciau.
Mamka, o tai kaip daugiau i virsininkus galima ziuret, jei ne kaip i tetukus ir mamytes?
:) Neidelas tu oi neidelas - tik sau silto zodzio ir teieskai:) ajajai...
Duosiu patarima - nebuk psichoanalitikas:) Cia tau geras zodis is manes:)
Perskaiciau Lino GERAJI ZODI. Aciu tau, LINAI:)))
Iki psichoanalitiko man - kaip Belorusui iki Merso.
Neidealai, tai silto zodzio is manes nori? :0)) O po sparneliu priglaust nereik? Del virsininku, tai matai, maniskis nelabai man i tevus tiktu, jis tik keliais metais vyresnis :0) O jo zmona man beveik drauge, tai kazkaip kitaip sutariam :0) Pasiima jie mane i kita darba pas save, kitur...Bet faina, leido pasirinkt paciai kiek dirbsiu, tai pasirinkau trumpesnes darbo valandas, bet daugiau dienu, vasara bus pats tas, dar spesiu po darbo i pliaza ko gero :0)O del psichoanalitiko, tai ka galiu pasakyt? Belorusas irgi gerai :0)
Aga as jau susirupinau, a Mamka perejo i kita, a da ne, nu del pliazo, tai nepersikaitink, daktarai sako saules vengti:)
Senokai jūsų straipsnis parašytas, bet man teko artimai susipažinti su šia šeima. Ir čia tiesa parašyta, Rimantas išties puikus tėvas stengiasi būti, nors kartais laikelio jam pritrūksta, bet net į svetimus vaikus žiūri kaip į savus. Jis ir man paskambina, primena jog mokyčiausi ir Bobliją skaityčiau. Atvirai pasakius net mano artimieji man nėra tokie rūpestingi. Ir jis taip visais rūpinasi. Jis ir jo vaikai mane atvedė į tikėjimą ir... Aš ne visai randu žodžių aprašyti tai, ką noriu, tačiau pasakysiu trumpai - pažinti jų šeima yra didelė malonė ir nepaprasta mokykla man.
Rašyti komentarą