Smagu šventes švęsti. Tačiau manau, kad Kalėdos ir Velykos yra tos šventės, kurias ne švęsti, o išgyventi reikia.
Kažkada aš savo Velykas išgyvenau asmeniškai, taigi kasmetinės - man tik tuščias kibiro skambėjimas. Nebūna kasmetinių - būna vienintelės.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
6 komentarai:
Viskas gyvenime buna tik viena karta, kaip ir pats gyvenimas. Svente susikurt ir isgyvent sunkiau nei siaip koki darba padaryt. Dazniausiai jos istinka visai neziuredamos i kalendoriuj nuspalvintas dienas.
Kaip bebutu - visiems graziu ir smagiu Velyku, silto susiburimo prie bendro stalo. Pats po trejeto valandu isvaziuoju pas mama ir sese. Nezinau kaip ten bus po kazkurio laiko, dabar Kaledos ir Velykos man - mamos ir seimos dienos.
Amen, Linai. Man dabar irgi viskas labai tuscia, kai sureiksminamas ejimas i baznycia del to, kad yra Velykos.
Tikiuosi, visi apturesite nuostabias Velykas, pirmiausia, sirdyje;)
graziu jums dienu, pavasario sirdyje ir kuo maziau liudesio... :0)
Man per velykas visada butina nuvaziuot pas mociute, net svarbiau, negu nueit i baznycia :0) Kai buvau maza, ridendavom margucius, kai uzaugau, vaikai ridendavo, kazkada tikiuosi sulauks proproanukiu :0) Mociute mano su dieduku jau senuliukai, vakar sedejom, apkalbejom musu " saknis" :0) Mociute turi tokia ipatinga nuotrauka, reikes nusiskanuot, kur mano promociutei 15 metu, o dar ten yra jos (promociutes) sesuo, pries isvaziuojant i amerika (apie 1914m), O dar ten yra promociutes mama ir mociute :0) Taigi jau net pasimeciau, kiek ten mano propropro... Ziurinejau senas nuotraukas su proseneliu jaunu ir jo broliu, kuris isvyko i Brazilija ir neliko ziniu, mociutes vestuvines, kelias jauno dieduko, nes paskui ji isveze i sibira, tai kitos nuotraukos daug vyresnio... Paskui truputi kalbejom apie dieduka, jis buvo toks pasiutes, kad sugebejo net is uralo kasyklu pabegt (buvo politinis kalinys) ir paslapcia grizt namo :0) Aisku cia pabuvo tik diena, vel pagavo. Kalbejom apie tai, kaip tuos, kurie priesinos ir nejo i darba (aisku ir diedukas) valkiojo po sniega, pririse prie arklio, apie tai, kaip jie miegodavo su mirusiais draugais, kol jie prededavo put, kad gautu duonos uz juos... Apskritai jam pasiseke, nes vietoj 25m., jis gavo tik 10, o mociutes su mano mama ir veliau gimusiu dede neisveze, nes mociutes drauge miegojo su kazkokiu karininku, tai juos uztare, bet vistiek turejo slapstytis kuri laika.
Dabar diedukas jau truputi nusisneka, jis nebuvo geras zmogus, bet turbut is jo visi paveldejom uzsispyrima elgtis taip, kaip norim :0), o is mociutes ( as daugiausia, sako, i ja) ismokau pirmiausia meiles seimai :0) Ji visa gyvenima atidave savo seimai... Taigi tam tikra prasme velykos, tai musu proteviu atgimimas mumyse, o musu- savo vaikuose :0)
Dar karta su sventemis jus visus!!!!
o man tai sirdi skauda kai nera seimoje kasmetiniu... nes manau kad tokie dalykai reikalingi. minejimas. zydams kasmet liepdavo sventes svesti kad atsimintu...
Na, brangieji, manau turime tokias Velykas, kokia prasme joms suteikiame, o suteikti galime - oi oi kiek...Vieniems seimos, kitiems vienintele proga prisiminti profesine svente, tretiems gamta - pliuralizmas.
Ugnes tik norejau atsiprasyt, kazkada jai kazka nemalonaus sakiau :0)
Rašyti komentarą