Rimtai apie meilę, bet nelietuviškai

Pastaruoju metu ir pats susirūpinau, kad kitu akim visai esu senas krienas, o Biblija - įsakymų rinkinys mano tipo cypdavatkėm. Ajajai...
Šį kartą noriu parodyti, kad niekur taip gražiai ir atvirai apie meilę neskaičiau, kaip Biblijoje. Beje, kas įdomu, kad šituos žodžius moteriai sako vyras. Kai pagalvoji, kur jau čia mums lietuvaičiams:)

Kokios gražios tavo kojos su kurpėmis, kunigaikščio dukra! Tavo strėnų išlenkimai kaip papuošalai, kaip menininko rankų darbas.
Tavo liemuo lyg ištekinta taurė, kurioje niekada nestinga gėrimo, tavo pilvas lyg kviečių krūva, apkaišiota lelijomis.
Tavo dvi krūtys lyg stirnos dvynukai.
Tavo kaklas lyg dramblio kaulo bokštas. Tavo akys lyg Hešbono tvenkiniai prie Batrabimo vartų. Tavo nosis lyg Libano bokštas, nukreiptas Damasko link.
Tavo galva lyg Karmelis. Tavo galvos plaukai lyg purpuras, karalius sužavėtas tavo garbanomis.
Kokia graži ir miela pažiūrėti tu esi, mano mylimoji!
Tavo stuomuo yra panašus į palmę, tavo krūtys – į vynuogių kekes.
Aš tariau: “Įkopsiu į palmę, įsikibsiu į jos šakas”. Tavo krūtys bus kaip vynuogių kekės, tavo burnos kvapas – kaip obuolių.
Tavo lūpos yra lyg geriausias vynas, kuris švelniai slenka gomuriu ir prakalbina apsnūdusį.
Aš priklausau savo mylimajam, o jis geidžia manęs.
Ateik, mylimasis, eikime į laukus, nakvokime kaime.
Anksti rytą apžiūrėkime vynuogynus, ar jau sprogsta vynmedžiai, ar skleidžiasi žiedai, ar pražydo granato medžiai. Ten aš tau atiduosiu savo meilę.
(Giesmių Giesmė 7 skyrius)