"Viešpats tarė Aaronui: “Eik į dykumą pasitikti Mozės”. Jis ėjo ir, sutikęs jį prie Dievo kalno, pabučiavo".
Išėjimo 4;27
Žinot, pagalvojau, kokie skirtingi šitie žmonės. Jie buvo broliai, vienos šeimos ir vieno kraujo. Abiem kalbėjo Dievas, abu matė Dievo stebuklus ir vykdė jo valią, tačiau kai Mozė užlipa ant kalno klausyti Dievo, Aaronas nulieja aukso veršį ir pareiškia "Izraeli, štai tavo Dievas". Tuo tarpu Mozei nė į galva nešauna panašūs dalykai.
Aš bent manau, kad šitie du žmonės yra simboliai dviejų pagrindinių žmonių tipų, kurie skirtingai reaguoja į Dievo pašaukimą ir į ištikimybę Jam.
Mozė yra iš tų tūpų tikinčiųjų, kuriam aplinkybės nesvarbios, jis neiškeičia Dievo pažinimo ir suprastos tiesos į jokius aukso veršius.
Tuo tarpu Aaronas, lengvai iškeičia Dievo pašaukimą ir pažinimą į asmeninę naudą ir populiarumą, vos aplinkybės juos prispaudžia. Aaronas taip niekad ir neužauga - jam reikia Mozės, kuris prižiūrėtų kaip prievaizdas, kad kaip Ezavas neparduotų lengvai savo pirmagimio teisių.
Taigi, nė kiek nesistebiu, kad ir dalis žmonių, kuriems Dievas asmeniškai apsireiškė staiga tampa katalikų vienuoliais, kunigais, ar dar kuo. Tai aaronai, lengvai atsisakę, kai aplinkybės užgriuvo, savo pažinimo ir skubantys gyventi kaip jiems patogiau - jie svarbi minios teikiama garbė, pripažinimas. Tik dabar ne prie aukso veršio, o prie Romos sistemos jie stovi ir šaukia: "Izraeli, štai tavo Dievas". Žinant, kokie žmonės silpni, situacija atrodo be išeities - kiek Dievas benorėtų skirti gyvybės tautai, ją sugeria mirusi Romos struktūra...
Bet, žinot, vilties yra, nes vieną dieną Mozė nusileidžia nuo kalno...
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
7 komentarai:
Nu tu cia ir nurasei apie kunigus ir vienuolius :0) Jiems " svarbi" minios teikiama garbe??? Kas gi jau siais laikais labai gerbia tuos vienuolius ar kunigus? Nekalbu apie kaimo davatkeles :0) Kaip tik jiems manau labai sunku, nes juos " stebi" kiekvienam zingsny. Ir nemanau, kad jiems lengva ar patogu, manau ju pasirinkimas be galo sunkus, turiu galvoj jei jie nuosirdziai laikosi teisingo savo kelio. Ir jie kaip tik gilinas i save, i dievo pazinima ir pan. O kaip tu isivaizduoji, ka turetu daryti zmones, kuriems dievas asmeniskai apsireiske?
O zmones ne silpni, jie tokie, kokiais nori ir leidzia sau but :0)
Sveiki, smagu buvo atrasti tavo bloga, - ne toks jau jis blogas, man tikrai pakele upa. :) sekmes ir toliau, o as uzklysiu dazniau cia... ir kitus jau pazistu, cia esancius, pvz, mamka, roberta, kristina.... smagiai jus cia gyvenat :)
Pagarbiai,
Svajunas
orry, kad gal ne prie temos as, bet tikrai norejau pasidziaugt... :)
Aciu mamka, cia butu ilga kalba, taigi nedetalizuosiu si karta, prasau atleisti:)
O Svajunu ir as dziaugiuosi- sveciai visada laukiami.
Pritariu mamkai kad nereikia nurasyt kunigu ir vienuoliu. Beje visi yra zmones ir tarp tu zmoniu visokiu pasitaiko. Bent jau mano sutikti vienuoliai ir kunigai tikrai yra pavyzdys istikimo tarnavimo Dievui. Beje apie garbes troskima stojant i vienuolius tu cia skelei. Kaip su koja i vistos s... Gal susidaro toks ispudis kai ziuri visokias laidas per TV. Is tiesu zmogus daug ko atsisako stodamas i vienuolyna. Ir apie garbe nemasto. Kyla labai provokuojantis klausimas apie ka tada pastoriai masto?
nu pastoriu ir reikia klausti:) bet dazniausiai pastorium buti sunkiau, jau vien todel, kad tai keisti pauksciai lietuvoj, net ir pavojingais laikomi:)
Cia ne apie visus kunigus ir vienuolius taip sakoma...
Nu dar pasakysiu -as pats vos tokiu netapau vienuoliu - mama labai norejo... Nezinau, kaip butu buve, jei ji dar man bunant mokykloje nubutu mirusi... Ko gero, butu neuzteke valios jai pasipriesint, bo ana kieta zemaite buvo...
Rašyti komentarą