Niekada nemėgau religinio meno. Dėl kelių priežasčių - visų pirma, visada jutau, kad už to meno yra kažkokia tamsi jėga, antra, jis visada man atrodė primityvus pakankamai, o trečia - vėliau sužinojau, kad Dievas davė vieną iš 10 įsakymų: "Nedaryk sau jokio atvaizdo ir paveikslo, nesilenk prieš juos ir netarnauk".
Beje, visada ir galvodavau, kai žmogus neturi nieko savo, tada imasi religinės tematikos. Tą patį galiu drąsiai pasakyti apie literatūros populiariuosius kūrinius - kiek yra prirašyta Kristaus istorijų, Izaijo pergyvenimų, Jobo istorijų ir Mozės kančių. O kam? Juk vis tiek nebus geriau, negu yra originale. Todėl pakankamai juokingai atrodo "Da Vinčio kodas" ar kultinio Coelo sapalionės.
Bet vis dėlto, mano akį neseniai patraukė Marko Šagalo paveikslas "Baltasis nukryžiavimas". Na visų pirma tuo, kad žydas nepabijojo tapyti Jėzaus (turbūt todėl, kad ir nelaiko Jo Dievu ir nesiruošia garbinti), antra, aplink nukryžiavimą M.Šagalas perteikė visą žydų tautos istoriją, susijusią po įvykusio nukryžiavimo, o trečia, įdomi pati kryžiaus forma. Seniai verda diskusijos, koks buvo kryžius, manau, M.Šagalas išsamiai atsako į šitą klausimą. Kryžius buvo T raidės formos.
Taigi, vienas žmogus išmokė (tebūna jis palaimintas dieną ir naktį) įdėti paveikslėlius, tad visiems, kurie nori pasižiūrėti, įdedu M.Šagalo "Baltąjį nukryžiavimą"
Pranešimai
2 komentarai:
nu ydomus paveiklas, ydomus
Ir Lietuvele ten neuzmirsta:) Veliava kampuky maskatuojasi:)
Idomu, cia specialiai?
Beje, su Sagalo kuryba pirma karta susipazinau budama tarnybineje kelioneje Vitebske. Ten buvo jo kuriniu paroda, kuriu viena - Biblijos tematika: Jokubo sunu palaiminimai (12 piesiniu). Kaip gailejausi, kad neturejau po ranka Biblijos:), nes taip norejosi skaityti ir ieskoti detaliu tuose piesinukuose:) As likau suzaveta.
Rašyti komentarą