Apie karą keliuose

Lietuviai - karinga tauta, mes visada kariavome. Iš pradžių su kryžiuočiais, po to su totoriais, švedais, rusais, po to su rusais prieš imperialistus, po to kovojome už nepriklausomybę. Klysta tie, kurie galvoja, kad karai jau baigiasi, jie vyksta toliau, bet kadangi mūsų tauta daugiau mėgsta kalbėti, o ne kovoti su realiu priešu, tai ir priešus sau pasirenka kažkokius nematomus.
Nepriklausomoje Lietuvoje kilo kovos vajus prieš nusikalstamumą, prieš savižudybes, o šiuo metu - prieš avarijas keliuose. Kai pagalvoji, tie nematomi priešai labai patogūs – tau nereikia daužyti jų su kuoka, apsitaškyti krauju, tačiau kovoji.
Skambus pavadinimas “Karas keliuose” gal ir turi racijos, tačiau pamirštama viena detalė – tautinis lietuviškas mechanizmas, kaip esame įtraukiami į karą ir kaip tampame to karo įkaitais. Pirmas dalykas, ką per savo naivumą reikalaudami sugriežtinti įstatymus, patiriame, tai tai, kad tie “teisingai sugriežtinti” įstatymai pirmiausia kirs per tuos, kurie ir taip tame kare stengiasi nedalyvauti.
Ką siūloma, kaip žadamas riboti avaringumas? Ogi paprastai – už kiekvieną prasižengimą bauda sieks, kaip pasigirsta siūlymai, vos ne iki teisių atėmimo. Ar reikia laikytis taisyklių? Reikia. O ar saugos diržo neprisisegimas jau toks pažeidimas, kad būtų galima kad ir laikinai atimti teises? Na, tikrai taip nemanau. Kitas dalykas yra greitis – jau sumažintas greitis nuo 60 iki 50 mieste, kas savaime turėjo sumažinti avaringumą, bet jis tik didėja. Kas toliau? Turbūt grįšime į automobilizmo aušros metus, kai prieš automobilį turėjo eiti žmogus, mojuoti vėliava ir šaukti, kad visi pasisaugotų...
Tas pats ir su kelio ženklais, ar žinote, kad Europos Sąjungoje keliuose kas 28 metrai pastatytas koks nors kelio ženklas? Tai reiškia, kad greitai be šturmano negalėsime važiuoti, tiesiog nespėsime reaguoti į besikeičiančius draudimo, įspėjimo ir kitokius ženklus. Sako, jei Norvegijoje stovi ribojantis greitį ženklas, tai reiškia, kad gali nulėkti nuo skardžio, tuo tarpu sunkiai paaiškinama, kodėl tiesiose kelio atkarpose Lietuvoje prismaigstyta ženklų, greitį ribojančių iki 70, 60 kilometrų per valandą. Kam jie? Turbūt tik tam, kad policija baudų prisirinktų. Ir pats esu baustas už tai, kad ties Laimės žiburiu viršijau greitį, nors iki artimiausio namo – puskilometris, tačiau čia miesto zona ir 15 km viršytas greitis miške (iki 65 km) – žiaurus pažeidimas, sutinku, moku iš karto. Bet nesuprantu...
Kas įvyks, jei padidins baudas, dar sumažins greitį, kiekvienas turėtų paklausti savęs, ar vadinamojo “karo keliuose” absurdų aukos nebūsime mes patys, todėl užuot ploję rankytėmis, turėtume pareikalauti geresnio policijos darbo. Aišku, pavojingiausios ir avaringiausios vietos Anykščiuose yra išvažiavimai iš miesto ir centre prie “Maximos”, tačiau, ar tai ne vietos, kur patiems policininkams patogiausia naudotis įstatymų absurdais?
Nesutinku, kad priemonių maža, kad baudos per mažos – kiek jaunų vyrų Lietuvoje nusižudė, kai per kvailumą sėdo prie vairo išgėrę ir sulaikyti? Neteisinu jų ir nesakau, kad galima taip elgtis, bet nemanau, kad vienas kvailas žmogaus poelgis vertas tokios baudos, kuri nutrauktų gyvenimą jiems. Gyvenime visko būna, visko atsitinka, tačiau ar dabar jau reikia tokias baudas skirti, kad nusikaltęs žmogus turėtų parduoti ir šeimos butą?
Dar vienas dalykas, kuo neabejotinai pasinaudos ir jau naudojasi automobiliais prekiaujančios bendrovės – kils baisus rėkimas uždrausti eksploatuoti senesnius automobilius. Tačiau čia galėčiau paklausti, ar tikrai visos avarijos įvyksta todėl, kad važinėjama senesniais automobiliais? Įsivaizduokime, kad vyktų Lietuvoje, jei vietoj senų golfų visas jaunimas persėstų į naujausius BMW, kurie 100 km pasiekia per 5 sekundes.
Taigi, mano galva, jei dar vis laikome save piliečiais, turėtume atskirti, kur tikrai karas, kur reikia pirkti ginklą, o kur tiesiog mumis naudojasi kaip kokiomis dėvėtomis padangomis, kad politikai, policininkai ar verslininkai pasiektų savo tikslus

Kartais būna

Nevarginkite ir neklauskite
Esu tik tarpinė stotelė
Čia vakar iškrovė anglis
Kreivi vagonai išspjovė
Juodą masę
Ir nudundėjo sau.
Aš nežinau
Kur tas Sibiras.
Čia tik perkraunama.
Nestovėkit per arti
Jus nubaus
Pareigūnas su švilpuku
Be to, vaikščioti čia pavojinga.
Susitepsite batus
Nežinau ir kur Silezija,
Žinau tik tiek,
Kad čia perkraunama.

Matyti

"1Mozė iš Moabo lygumų nuėjo iki Nebojo kalno ir įlipo į Pisgos viršūnę ties Jerichu; ten Viešpats jam parodė visą Gileadą iki Dano žemių
2ir visas Neftalio, Efraimo, Manaso ir Judo žemes iki Vakarų jūros,
3krašto pietinę dalį, palmių miesto Jericho slėnį iki Coaro.
4Viešpats jam tarė: “Tai žemė, kurią pažadėjau Abraomui, Izaokui ir Jokūbui duoti jų palikuonims. Tu ją matai savo akimis, bet į ją neįeisi”.
5Viešpaties tarnas Mozė mirė Moabo žemėje, kaip Viešpats buvo sakęs".
Pakartoto Įstatymo knyga 34,1-5

Vakar kalbėjom apie matymą. Dievas dažnai naudojo šitą būdą ir tai esminis žmogaus poreikis - matyti. Visada vesdamas žmones, Dievas sakė - žiūrėk. Kai kada rodydavo, kai kada leisdavo matyti patiems, Dievas žino, jei žmogus pamato, jis gali eiti ir gali tikėti. "Abramai, pažiūrėk į dangų",- liepia Dievas, norėdamas, kad Abramas patikėtų jo pažadu. Matydamas žmogus gali įveikti tai, ko šiaip neįveiktų, ypač jei tai parodo Dievas. Tiesa, ne visada žmogiška prigimtis pasiima matymo jėgą - prisiiminkim Kanaano žvalgus - Dievas leido patiems pamatyti žemę, tačiau 10 iš 12 pasakė:"O taip, žemė puiki, tačiau tai neįmanoma". Visdėlto, Dievas norėjo, kad žmonės pamatytų, kad žemė puiki, o kas įmanoma ar neįmanoma palikti jam.
Žinot, matymas turi tokią jėgą, kad Steponas, užmušamas akmenimis, nesipriešino ir neverkė, o pasakė:"Matau atvirą dangų...".
Ir paskutinis - Mozei prieš mirtį Dievas parodo žemę. Kodėl parodo? Todėl, kad jo gyvenimas būtų užbaigtas, kad jis nesijaustų kažko nepadaręs ir neįveikęs. Viskas iki galo - Mozė buvo pasotintas gyvenimu būtent todėl, kad pamatė.Biblija sako, kad Mozė "iškeliavo ramybėje".
taigi, mums išlieka esminis klausimas - ar mes matome Kanaana ar einame, ar gyvename kaip šuo šulinyje? Reikia matyti...

In Memoria

Pasigailėkit žiogelio
Vedamo ant rudens ešafoto
Smilgos aukštai iškėlė
Savo kardus
Lietaus šuorai čaižo
Pasmerktąjį
Audra kriokia:
“Nuosprendis neapskundžiamas”...
Pasigailėkit,
Negi sunku,
Be to, ir nekainuoja...
O po visko
Jį nutempė
Už tvarto
Kur ir radau
Vėjas nuobodžiaudamas
Sklaidė laikraštį
O dangus
Tirpdė dramatišką
Savo spalvą.
Supratau –
Visiems nuobodu.

Spalvos

Kažkada skaičiau interviu su vienu žmogum. Jis pasakė tokią mintį - aš žinau, kur yra mano laimė, kokios ji spalvos ir kvapo. Kažkaip nusišaipiau tada, kas do durnumas, bet kuo tuoliau, tuo dažniau šie žodžiai išlįsdavo.
Pagalvojau - kažkam laimė turi spalvas, turi kvapą. Kažkam laimė turi konkrečią išraišką. Kažkas labai konkretus.