Prisiminus Hamletą

Danijos princas Hamletas, žinomas kaip žmogus, į kurio lūpas Šekspyras įdėjo garsųjį monologą, kurį trokšta nors kartą nuo scenos perskaityti kiekvienas rimtas aktorius. "Būt ar nebūt - štai klausimas koksai" yra tapęs ir rimtų egzistencijos klausimų ir parodijų ar šiaip pašmaikštavimų objektu. Tačiau man dažniau galvon lenda kiti Hamleto žodžiai, kuriuos jis pasako grįžęs į savo karalystę ir kurie skamba maždaug taip: "Kažkas ne taip Danijos karalystėje".
Įsivaizduokim situaciją - princas grįžta namo,  tačiau jaučia, kad kažkas Elsinoro dvare vyksta, bet kas - nežino. Lieka tik pojūtis, kad kažkaip turėtų būti kitaip. Keistas pojūtis, bet ar mums nepažįstamas?
Man, pavyzdžiui, puikiai.  Prisimenu savo vaikystę, kai paprastai nekeli sau klausimų, kaip turėtų būti, bet toje samagono tvaike persmelktoje kaimo kasdienybėje, pykčiuose, smulkiose apkalbose ir konkurencijoje, tas pojūtis jau buvo. Tu tarsi ir gyveni, tačiau žinai, kad kažkas ne taip. Ai, bet juk čia kaimas, tamsa... Toliau mokykla, bet ir čia tas pats, armija, galų gale  - aukštoji. Esi tarp tų, kurie laiko save tautos žiedu, cituoja Šekspyrą "kažkas ne taip Danijos karalystėje", ir jį nagrinėja, tačiau patys gyvena kaip Elsinoro dvare. Tiesa, kraujo nėra, laikai kiti, bet intrigos, kova už valdžią, pavydas, skundimas – apyvartoje gerai žinomos priemonės.  

Ir tuo laiku aš supratau, kad net ir Niujorke ar Londone rasčiau tą patį pojūtį – „kažkas ne taip“. Mėgstam paburnoti prieš savo tautą, bet manau, jog kažkas ne taip su visa žmonija. Norime gerovės – o štai skurdas, siekiame taikos – plinta karai, kalbame apie žmogaus teises, o daugėja apribojimų.

Galbūt kažkas iš jūsų dabar patiriate tą pojūtį, tik bijote pasakyti, nes galvojate, jog liksite nesuprastas. Nebijokite, turite dar vieną bendramintį – Hamletą.