Būti surastam

Sunkios kažkokios buvo paskutinės dienos, ne viskas eina taip, kaip norėtum. Jautiesi taip, kad nebekontroliuotum savo gyvenimo, o tokios būsenos ne visada patinka. Žinoma, kai taip jautiesi galvoji apie tai, kad esi netinkamas kai kuriems dalykams, kol neišsprendi savo uždavinių ir nesigalvoja, kad esi švarus.
Vakar buvo malda, antrą kartą buvo žmogus, grįžęs iš užsienio, sakau, ar nori pažinti Kristų? Bet jis nežinojo. Ai, numojau ranka. Žmogus brandus, labai racionalaus proto, per daug mišių lankyta, per daug religinių supratimų ir patyrimų, tiek to, pagalvojau, vis tiek greitai išvažiuos, o detaliau kalbėtis nežinau nei kaip, nei atvirai sakant, turiu ir noro.
Šįryt skambina man. Sako:"Naktį sapnuoju, kad prie manęs pribėga žmogus, suprantu, kad tai Kristus, matau, kad Jis po ilgo bėgimo. Pažiūrėjo į mane tokiom šviečiančiom akim ir pasakė tik vieną sakinį: "Aš tave suradau".
Tas žmogus sako:"Ir tuo metu pamatau, kad mano rūbai visi purvini, suplyšę, sakau: "Viešpatie, palauk, aš persirengsiu"...
Biblija sako: "Jūs buvote tarsi klaidžiojančios avys, o dabar sugrįžote pas savo sielų Ganytoją ir Sargą". 1Petro 2;25
Ši istorija man priminė, kad Viešpats iki šiol ieško kiekvieno žmogaus. Žmonės prisistatė bažnyčių ir galvoja, kad užteks jas lankyti, ir to užtenka - Dievas ten. Bet tuose dideliuose pastatuose nėra nei Dievo, nei žmonių širdžių, tiesiog negyvas buvimas. Pasirodo, Kristui reikia ilgokai pavargti, kol randa kiekvieną iš mūsų. Va taip, gali būti arba pasiklydęs arba rastas. Maloniau būti rastam.