Jei pakalbėtume su žmogumi, kuris jaučiasi blogio auka, be abejo, jis nurodytų tūkstantį ir vieną priežastį iš kur atsiranda blogis jų gyvenime, kodėl viskas vyksta taip, kaip aš nenoriu. Jėzus labai aiškiai nurodo šaltinį, iš kur žemėje blogis. Liūdna žinia, kad ne iš pragaro, ne iš velnio, bet iš mūsų vidaus. Pasirodo, savo kelionėje takus išpurviname patys.
"Ir Jis pasakė: “Žmogų suteršia tai, kas iš jo išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės,godumas, piktumas, klasta, nesusilaikymas, pavydas, piktžodžiavimai, išdidumas, kvailystė. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų”.
Morkaus 7;20-23
Kas iš mūsų negirdėjo apie tai, kad reikia gilintis į savo vidų, ieškoti vidinio "aš", pažinti save? Manęs vos nepražudė tokie dalykai. Jei ne Evangelija, niekada nebūčiau supratęs, kad mano širdis visada sako tai, ko aš noriu, o gyvenimą vertinu pagal tai, kas man patinka ar nepatinka. Perskaitęs šiuo Jėzaus žodžius aš tarsi atsibudau -visas blogis mano gyvenime ne iš aplinkos, o iš manęs. Buvau sukrėstas ir pirmą kartą pripažinau, kad tai tiesa. Ne aplinkybės, ne laikas kuriame gyvenu, ne žmonės - visa tai išeina iš mano vidaus, o aš gaištu laiką pažinti tai, kas tame mano blogio sandėlyje? Tai buvo esminis momentas mano gyvenime, kai įsitikinau, kad mano širdis yra niekam tikusi ir man reikia naujos. Turėjau prašyti, kad ją man duotų, nes daugiau taip gyventi nenorėjau. Žinote, geroji žinia yra tai, kad gavau. Nors senoji prigimtis labai gali, tačiau gavau ir naują, kuri vis labiau nugali senąją. Aš dėkoju Dievui, kad per tuos klajonių metus Jis nepaliko manęs, kai vis išsipurvindavau ir išsipurvindavau, kad turi iki šios dienos man kantrybės.
Pranešimai
7 komentarai:
Jis kantrus. Ir aš dėkoju Jam už tai.
Reiktų atskirti mintis ir nepriimti tų, kurios terštu vidų. Labai graziai apie tai kalba t. Tomaš Špidlik. Sako, kad tai kova ir širdį reikia nuolat tyrinti. Paliko įspūdį.
Mintys yra šiek tiek kitas dalykas. Jos ateina iš išorės, o čia kalbama apie seną prigimtį, kuri jei nenukryžiuota, butent i išorę paleidžia tokius dalykus
na tai nuo minties viskas ir prasideda.... na, nezinau bendrai. bet kiekvienam duota sazine jau nuo gimimo. aisku, ji gali uzsitersti augant, sudetingas cia klausimas.
o siaip norejau padekoti, nes vis kokios tai stiprybes pasisemiu is Taves.
Mintys mintim, Jėzus parodo akivaizdžiai, koks yra žmogus, kodėl jam reikia atgimti iš naujo. Sena prigimtis visiškai sugedusi nuo nuodėmės, todėl Jėzus sako Nikodemui: “Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas negims iš naujo, negalės regėti Dievo karalystės”.
Su sena prigimtim su sena širdim nė vienas neįeis į ten. Kodėl žmonės, kurie tiki, meldžiasi,daro gerus darbus, gyvena taip pat kaip ir kiti? Todėl, kad jie tiki, bet nėra atgimę iš aukšto, jų širdis tokia, kokią nupiešė Jėzus. Religija šiuo atveju bejėgė - ji gali duoti "nuskausminamųjų", įrodyti, kad su tavim visks gerai, nes vykdai priesakus, stengiesi, širdį ir mintis kontroliuoji įsitempęs, tuo tarpu Jėzus neperkalbamas - su tokia širdim tu nesi Dievo vaikas. Tuo tarpu, kai širdis pasikeičia, gauni liudijimą, o tas liudijimas, ne galvoj, o viduj.
O mintys jau paskui - jos atakuoja tas tiesa, tada jau gali priimti jas ar ne.
Dekui, Jurgita, ir tau, nustebinai, nes tu toks nepriklausomas ir atstumą mokantis laikyti žmogus, kad vis galvodavau, jog vis ant kokio mozuolio tau užlipu, taigi atsiprašau ta pačia proga jeigu ką:)
taikliai! gerai kad priminei siuos Jezaus zodzius, turiu tokia savybe uzmirsti...
Senokai bebuvau cia apsilankes, bet jau vel reiks matau pasedet kol visus tavo irasus perversiu, bo turi geru prirases.
Ačiū, Mindaugai, visko cia aš prirašau, nelabai paskui ir pats atrenku, kas geraiu ar blogiau:)
Rašyti komentarą