Kelias veda žemyn

"Aštuntą dieną jie susirinko berniuko apipjaustyti". Luko 1;59
Ši procedūra buvo būtina vyrui patekti į Dievo tautą. Yra daug tautų,jos turi visokius tarnavimus, šventyklas, tačiau tik vienai tautai Dievas atsiskleidė ir apsireiškė. Todėl ją pavadino savo tauta. Be apipjaustymo į ją negalėjo įeiti nė vienas vyras.
Senajam Testamente kūno apipjaustymas yra simbolis to, kas vyksta Naujajame testamente, kur be vidinio apipjaustymo į Dievo tautą nepatenka nė vienas, net ir kūnu apipjaustytas, žmogus. Tiki Dievu, meldiesi, tradicijas puoselėji? Šaunuolis. Tačiau ar esi apipjaustytas? Šis veiksmas buvo atliekamas ne iš karto, o "aštuntą dieną", baigus apsivalymo laiką. Po gimimo iš aukšto žmogus taip pat praeina apsivalymo laiką, tačiau dažnai čia ir sustojama, tuo tarpu kai laukia procedūra, kuri skausminga.
Neapipjaustyta širdis netinkama Dievui. Per gyvenimą mes pasidengiam tarsi šarvais - mano supratimas, mano kelias, mano teologija, mano ASMENYBĖ, mano papročiai, kas man patinka o kas ne. Visi šitie sluoksniai guli kaip šarvai ir saugo mūsų širdį, Dievui nelieka nieko kito kaip imti peilį... Jam reikia palaužti mūsų kūnišką prigimtį, kad Jo jėga imtų reikštis mūsų gyvenime.
Tai skausminga procedūra - jauti kaip netenki visko, ką užgyvenai ir kaupei, prie ko esi pripratęs, be to aplink širdį - žaizda, skauda, bet kas bakstelti gali, infekciją užnešti. Sakai: Dieve, tikėjausi, kad eidamas paskui tave sustiprėsiu, o nusilpau... Tačiau tik kai tave apipjausto iš tikro pirmą kartą gali pasakyti - Viešpatie, tu mano skydas, tu mano apsauga, tu mano Gelbėtojas, nes nebeturi kitos išeities. Bet tai yra vieta, kai Viešpaties jėga ima realiai ateiti ir keisti gyvenimą. Dievas atima saugumą, pasitikėjimą, religiją, žmonių pagarbą, tačiau duoda žymiai daugiau.
Žmogiškai mes bėgam ir vengiam nuo šitos procedūros kaip šiaurės tautos nuo pirties. Jaučiamės po apipjaustymo panašiai kaip tas buriatas, kuris po maudynių pasakė "Kaip aš dabar žiemą išgyvensiu, visus riebalų sluoksnius nuplovė". Bet be apipjaustymo nė vienas žmogus neįeis į Dievo tautą, anksčiau ar vėliau "aštuntoji diena" ateina. Mačiau žmonių, kurie pabėgo iš apipjaustymo procedūros - per daug gailėjo asmenybės, bijojo palikti religiją, nenorėjo tapti silpni - priežasčių galybė, tačiau nepasakyčiau, kad jie gyvena. Greičiau niurkosi po savo šarvų klodus ir nei žmonės, nei Dievas negali pasiekti jų širdies, nepaisant tikėjimo Dievu, Biblijos išmanymo, jie lieka bevaisiai, kiekviena Dievo sėkla, kuri krenta į jų širdį, čia pat nužudoma jų "riebalų sluoksnių".
Gal yra kita išeitis? Manau, kad ne, kelias aukštyn Dievo karalystėje veda žemyn. Aš linkėčiau visiems, nebijokite būti apipjaustomi, Dievas nupjauna tai, ko mums iš tikro ir nereikia, nebijokite būti neišmintingi, silpni, nesuprantantys ir pažeidžiami. Kai mes tokie, Jėzus tampa tuo, kuo ir nori būti mūsų gyvenimuose - jėga, išmintimi, pasitikėjimu.