Gili upė

"Gili upė, Jordanas, už jos mano namai",- yra toks senas himnas. Žmonės sako, kad vandens nesustabdysi, jis vis tiek randa kelią. Tačiau Biblija nurodo keletą kitų atvejų, štai vienas - izrelitams keliantis per Jordaną.
"Kai kunigai su Sandoros skrynia įbrido į vandenį (Jordanas buvo patvinęs pjūties metu),vanduo sustojo tekėjęs. Vanduo, tekąs iš aukštumų, sustojo kaip pylimas prie Adamo miesto, kuris yra šalia Cartano, o vanduo, tekąs Sūriosios jūros link, išseko. Ir tauta perėjo per Jordaną ties Jerichu. Kunigai, nešusieji Viešpaties Sandoros skrynią, stovėjo ant sausos žemės Jordano viduryje, iki visa tauta sausuma perėjo per Jordaną". Jozuės 3;15-17
Nelabai mąstydavau apie tai. Iš tikrųjų tai visada sakau, kad į Biblijos realybę reikia įeiti, o ne studijuoti.
Buvome susirinkę maldai.Po darbų, ištampyti, pavargę, nusiminę ir t.t. Malda buvo tokia gili, kad po jos tylėjome kurį laiką - atėjo antgamtinė ramybė, atrodė, kad viskas sustojo. Tada ir supratau, kodėl sustojo Jordano vandenys.
Į kokią upę beįžengtų Šventojo buvimas, ji sustoja. Todėl kokia galinga bebūtų tavo gyvenimo upė, net ir patvinusi, kuri neša tave ir atrodo jokių vilčių apsigręžti, ką nors pakeisti, užtenka ateiti Šventajam, kai viskas sustoja ir sausom kojom pereini tuos vandenis kurie norėjo paskandinti.
Galbūt meldiesi dėl kažko, galbūt jauti, kad tave tuoj tuoj gali paskandinti, būk katrus ir lauk, kol Šventasis įbris į tavo upę. Ji sustos.