Labai nudžiugau perskaitęs Antono Abramovo straipsnį "Krikščioniškas pogrindis Čečėnijoje". Jis rašo, kad be milicijos saugomų provoslavų cerkvių, kuriose renkasi bobutės, kurioms nėra kur bėgti, šitoje karo niokojamoje šalyje yra ir kiti krikščionys, kurių nesaugo milicija, jie nesirenka šventyklose, visada pasiruošę kankinio mirčiai, gyvena gilaus pogrindžio sąlygomis - tai pagrindinė jų išgyvenimo sąlyga, nes šitie krikščionys - čečėnai.
A.Abramovas aprašo apsilankymą dviejose pogrindinėse čečėnų bažnyčiose. Vienas iš čečėnų, Ramazanas, pasakojo, kad jų bažnyčia per karą neteko keturių pastorių, vieno galvą pakabino prie pastato, kur rindavosi bažnyčia, o kur dingo kiti trys, niekas nežino.
Kaip gi gyvena čečėnai krikščionys? Jie nesirenka didelėmis grupėmis, gyvena taip tarsi jų ir nebūtų, nes iš vienos pusės visada stovi federalai, iš kitos - radikalūs musulmonai. Pasak jų, liudyti Kristų jie gali tik saviems ir tik tada, kai tie jų ima klausinėti, kodėl jie kitokie.
Kitaip sakant, pirmiausia čečėnų krikščionys pamokslauja gyvenimo būdu, o tik paskiau žodžiais. Taigi, krikščionybė ten nėra intelektualinis žaidimas ar pasipuikavimas, ar tradicija, ar garbė.
Kažkaip man visada skaudėjo širdį už šitą tautą, kartu tarnavau armijoje su čečėnais,šalom kartu, rūkydavom autus pervyniodami, jau tada jie buvo ypatingai religingi musulmonai, su vienu teko ir pasikumščiuot, nuo kito - bėgt:)) Galvojau, neįmanoma, kad tokie išdidūs žmonės gali nusižeminti ir priimti Kristų į savo gyvenimą. Tačiau tai kas mums neįmanoma - Jam įmanoma. Beje, kai grįžusio iš Čečėnijos A.Abramovo paklausė, kuo mes galim padėti čečėnų krikščionims, jis atsakė trumpai:"Malda". Kadangi nežinojau, ar ten yra čečėnų krikščionių, tai iki šiol ir nesimeldžiau už juos, o dabar žinau.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą