Apie pasitikėjimą

Pasitikėjimas yra esminis visuomenės ir asmenybės ramstis. Taip pasakė ne Leninas, ne Hėgelis ar koks Kantas. Aš taip manau. Pagalvokim, be pasitikėjimo savim joks bankas neduos tau paskolos, net ir prie automobilio vairo sėsti pavojinga. Be pasitikėjimo joks vyras nesiryš pasipiršti išrinktajai, o išrinktoji – tekėti.
Žodžiu, pasitikėjimo mums reikia kaip oro. Tačiau antradienį skaitydamas savo metinį pranešimą Seime prezidentas Valdas Adamkus konstatavo, kad Lietuvoje pasitikėjimas… išgaravo. “ Pradėdami devynioliktuosius Lietuvos nepriklausomybės metus esame priversti… konstatuoti pasitikėjimo valstybe krizę, į kurią eita nuosekliai žingsnis po žingsnio, nepaisant perspėjimų ir raginimų vadovautis sutarimu bei bendrais interesais”,- kirto V.Adamkus.
Reikalai išties rimti, jei net Prezidentas viešai sako tai, ką iki šiol tik patyliukais šnabždėjosi “runkeliai” ir “apskurę kultūrininkai”. Turime totalų nepasitikėjimą valstybe, nuo apačių iki viršūnių. Suprantu, kodėl “apačios” nepasitiki, jiems, kaip sako ”vis komunistų laikas arčiau širdies”, žodžiu, žlugusi karta. Paradoksalu, tačiau aš niekaip nesuprantu, kodėl valstybe nepasitiki tie, kurie viską darė, kad tik ja nebūtų galima pasitikėti?
Juk valstybe jau nepasitiki ir stambiojo verslo atstovai, ir politikai, kurie padėjo stambiajam verslui paversti valstybę kažkuo panašaus į Afrikos ar Lotynų Amerikos “demokratijas”? Ko jiems nepasitikėti? Juk Lietuvos valstybė jau seniai tapo kukli jų tarnaitė.Iš dalies suprantu ir juos – na kaip tokia valstybe pasitikėti, jei susimoki, įstatymą priima “kokį reikia”, o ateina turtingesnis, tada jį pakeičia. Netvarka ir nepagarba privačiam kapitalui. Taip ir nyksta pasitikėjimas valstybe.
Beje, galvoju, kad mūsų Prezidentas teisus dėl ėjimo į krizę “žingsnis po žingsnio” - tokiame amžiuje tekinas nepalakstysi, tai žinodama garbi artimoji ir tolimoji prezidento apsuptis, matyt, taikėsi prie vadovo. Štai iš kur tos žinios apie pasitikėjimo krizę – kaip sakoma, Prezidentūra ėjo koja kojon su laikmečiu.