Vienybė

Sunkia širdimi turiu konstatuoti, kad mūsų tauta suskilusi kaip gelda. Lietuviai seniai pasidaliję į optimistus ir nihilistus. Nemaišau, pesimistų beveik neliko – pesimistai apie viską galvoja, kad bus blogiau, tuo tarpu nihilistai iš viso nieko negalvoja – jie veikia.
Nihilistai neigia bet ką ir bet kur. Jie eina prie balsavimo urnų ir mielai balsuoja taip, kad tik būtų blogiau, beje, svarbi detalė - balsuoja rankomis.Jie renka tuos politikus, kurie gali padaryti kuo daugiau žalos. Nihilistai yra tokie, kuriems visai nesvarbu, kas ką daro, ir jie visai niekuo nesistebi. Tarkim, vieną kartą atsibudę šalyje, kurioje net Seimo pirmininkas kaltinamas duodantis kyšius, kad išspręstų savo reikalus, o Prezidento rinkimų skolas dengia Archangelsko bojarino įmonės darbininkai, kurioje milijonieriams skiriamos valstybinės pensijos, vos tik jie paprašo.
Tuo tarpu optimistai balsuoja kojomis ir tikisi, kad užsienyje pratupės kurį laiką, kol čia gyvenimas taps normalus, o paskui jie sugrįš. Ką aš galiu pasakyti? Optimistai turi teisę tikėtis, o aš, kaip nihilistas (juk neemigravau) tik galiu piktdžiugiškai šypsotis – ką jiems sakyti, juk optimistai. Ot ir nepasikeis, ot ir bus kaip buvo per amžių amžinuosius – kaip radom, taip paliksim, o geriausia – bus dar blogiau, padarysim viską, kad tik optimistams nebūtų kur grįžti. Tikiu, kad tauta per šį istorinį procesą galutinai išsigrynins kaip kokia gimnazija per reformą.
Ir tada ateis vienybė.