antradienis, balandžio 17, 2007

Apie neįgalumą

Žinau, kodėl lietuviai tokie liūdni ir kodėl žudosi. Todėl, kad mes gyvenam neįgalioj valstybėj – čia niekas nieko negali.
Įsitikinti galime ūkio būdu – imam vieną žmogų ir vieną problemą (vidutinio dydžio), sujungiame ir paleidžiame tyliais valdžios koridoriais, kur anksčiau galvodavom, kad kam kam, o va jiems gyvenime sekasi – jie viską gali. Ir taip mes išsiaiškinsime tipinę situaciją.
Taigi, nuneši problemą, dedi ant stalo, o valdininkas sako:”Negaliu, reikia pažymos”. Po to pasirodo, kad pažymos išrašyti niekas negali. Jei gali, tada valdininkas sako:”Įstatymas neleidžia”.
Suprantama, ne jis kuria įstatymus, politikai. Tačiau aš pastebėjau, kad Lietuvoj politikai kaip pandos – gali tik prieš rinkimus ir kartą per 4 metus, o po to vėl negali. Seime jie vėl nieko negali, nes nėra daugumoje arba, jei yra daugumoje, jiems kokia nors sutartis neleidžia. Jei leidžia sutartis,tada neleidžia poįstatyminis aktas, o jei leidžia aktas, tada jie negali, nes prezidentas neleidžia, o prezidentas negali, nes Seimas neleidžia, jis gali tik pareikšti savo nuomonę, bet ir tai ne iš karto, kai jo klausia, o po kokių dviejų savaičių.
Bet čia tik viršūnėlė – galvojat pardavėja nemandagi, nes pavargusi. Ne. Ji nesišypso, nes jos darbdavys neįgalus – jis negali kelti jai atlyginimo. Pirkėja nesišypso, nes irgi neįgali – ji negali tiek mokėti už maistą, ūkininkas piktas, nes negali išgyventi iš darbo, o verslininkas - tiek mažai gauti pelno. Nežinau, kas čia atsitiko, bet nuo viršaus iki apačios visi tapome neįgalūs.
Tai kuo gi stebėtis, kad žmonės žudosi?

Komentarų nėra: