Kaip Juza link komunizmo krypo

Vasario mėnesį sukako 16 metų, kai mirė Juozas Baltušis. Iki šios dienos šį rašytoją Lietuvoje vertina prieštaringai – neabejojama jo talentu ir indėliu į lietuvių prozą, tačiau drauge diskusijų kelia jo pozicija Lietuvos nepriklausomybės klausimu.
Į rankas pateko “Sakmės apie Juzą” rankraštis, kuriame matosi, kiek taisymų patyrė tekstas, kol pasiekė skaitytojus. Paties J.Baltušio ranka primarginti lapai atskleidžia sudėtingą romano kūrimo istoriją.
Iš spaudai paruošto ir pertaisyto rankraščio matyti, kaip priklausomai nuo rašytojo kito Juzos paveikslas, kaip iš teksto dingo, matyt, nepalankūs to meto ideologijai dalykai.
Štai kalbantis Juzai su Vinciūnės sūnumi Stonkiuku iš teksto J.Baltušio ranka išbraukė žodžius apie tai, kad viršaitį į Sibirą išvežė bolševikai, o vietoj jų įrašo neutralesnį “Adomėlio pasiklausk, savo tų …bolševikų”. Taip ir bolševikai tarsi ir nevežė žmonių Sibiran, tik jie žino,kur tas viršaitis pasidėjo, o ir pats Juza tampa savas bolševikams.
Taip pat ir Stonkiuko (ideologiškai – liaudies priešo) portretas po rašytojo papildymų tampa vis atgrasesnis. Rankraštyje pasitenkinęs tik sausu dviejų žmonių dialogu, ir leidęs skaitytojams patiems užpildyti erdvę tarp žodžių, vis dėlto vėliau rašytojas neiškenčia ir įterpia apibūdinimus “Nebe Vinciūnės sūnus, net nebe Stonkiukas. Šuva pasalūnas sėdėjo priešais Juzą už viršaičio stalo”. Žinoma, tokiu atveju turėjo kisti ir paties Juzos santykis, kuris dabar žiūri nebe į žmogų, bet į liaudies priešą. “Žiūrėjo nemirksėdamas į Stonkiuką” pakeistas į “Žiūrėjo nemirksėdamas šuniui pasalūnui į akis.Tiesiai į akis”.
Tiesa, skaitant rankraštį, įdomu stebėti, kaip kito ir pats Juza. Jei rašytojas nebūtų papildomai taisęs, Juzos portretas skaitytojams būtų pasirodęs gerokai šviesesnis ir jo charakteryje būtų mažiau prieštaravimų. Štai viename romano “Sakmė apie Juzą” epizode, kai Juza atsisako broliui Adomui paskolinti pinigų, Juzos portretas pirminiame variante grindžiamas nutylėjimais ir jam būdingu mažakalbiškumu, tačiau vėliau rašytojas nusprendžia sudėti į Juzos lūpas jam nebūdingą tvirtumą ir tiesmukiškumą. Taip vietoje, kur Juza išvis tyli, rašytojas įterpia ”Negausi, - vėl pasakė Juza”, o kitoje vietoje, kur atsisakymas broliui skamba “Didelė kapeika kito rankose”, įrašyta ”Negausi,- jau trečią kartą pasakė Juza”.
Tačiau negalima teigti, kad rankraštyje sudėti tik ideologijai parankūs dalykai. Pasakodamas apie keliuką, kuriuos ėjo dar mažas būdamas Juza, J.Baltušis nebijojo įterpti žodžių “prie pirmos komunijos motutė už rankos jį vedė”.