Reabilituoju nevykėlius

Kiek kartų jautėtės nevykėliais? Turbūt šimtus kartų. Ar tai baisu? Manau, ne, bet mes bijome, kad to nesužinotų kiti. Be to, teigiamas personažas yra tas, kuris pasiekė sėkmę. Tai imponuoja žmonėms. Lietuvoje pasigendu tik vieno - jei žmogus krinta, jis nurašomas visiems laikams, kaip netikęs ir nieko negalintis. Todėl ir bijome. Tačiau reiktų pastebėti, kaip dažnai krenta tie, kuriuos ką tik visuomenė buvo užkėlusi į garbinimo vietą. Šie žmonės viską padarė, kad užmaskuotų savo nevykėliškumą, daug pasiekė, bet galų gale viskas sugriuvo, nes jie ir liko nevykėliais "su padėtimi".
Kiek pastebėjau, gyvenime patys "krūčiausi" žmonės yra kaip tik nevykėliai, kurie taip bijo prisipažinti, jog net ir kitus sušaudytų, kad tik niekas nieko apie juos nesužinotų.
Reabilituoju tiktus nevykėlius - taip jaustis visai normalu. Nuo šio taško prasideda galvojimas ir prasideda ėjimas kitur, kai žmogus nusivilia savimi, savo taurumu ir savo darbais. Prasideda maištas prieš likimą ir prieš "Kaip radom, taip paliksim". Taip sakant, savotiška revoliucija. Man patinka, kai susitinku nevykėlį - visada matau, ką gali Dievas padaryti tokio žmogaus gyvenime, jei jau jis pats nebetiki savimi. Be to, ir pats esu nevykėlis. Ir to jau nebijau pasakyti pats sau. Bet aš vis tiek nepasiduosiu.