Laiškas tau

Kai vėluoja pavasaris, atsiranda kažkokia nepaaiškinama tuštuma. Net nežinau, kaip tiksliai paaiškinti, tiesiog tave išmuša iš ritmo, jauti pauzę ir nebežinai, kaip reikės reaguoti. Ko gero, pajunti, kad ir pats seniai vėluoji gyventi. Na gal ne visai vėluoji, bet šiek tiek. Prisimeni pažadus sau ir kitiems, kurių taip ir neišpildai. Neišsisukinėji, tiesiog atidėlioji, nes žiurkių lenktynėse tampa svarbiau pirmam atbėgti prie pašaro.
Taip ir matai – vaikas auga, o tai, ką pažadėjai, taip ir nesikeičia. Prisimeni, kad taip pat elgėsi ir tavo tėvas. Prisimeni, kaip jis pažadėdavo nupirkti rogutes, bet kol susiruošdavo, jų jau nebereikėdavo…
Sudėtingas jausmų pasaulis, per sudėtingas, todėl dažniausiai gyvename taip, tarsi to pasaulio ir nebūtų, nugrūdame tolyn nuo savęs bet kokį prisiartinantį jausmą, nes galvojame, kad tai pernelyg didelė prabanga, pernelyg didelė auka. Nes jei imi jausti, pirmiausia jauti, kad gyveni ne taip, kaip rašei ir prisiekei mokykliniuose rašinėliuose, ne taip, kaip norėtum pats. Tada ir pats tampi ne toks žmogus, ne tokie tavo vaikai ir ne tokia tu, brangiausioji…
Šį pavasarį aš jaučiu, kad vėluoju gyventi ir gyvenimas velkasi kaip skuduras, įsipainiojęs į dviračio grandinę – norėsi ištraukti, gali suplėšyti, netrauksi, vis tiek jis bus sužalotas grandinės ir dviračio žvaigždutės dantų, tepaluotas. Kaip besuksi, geriausia palikti jį ten, kur ir yra. Bent kiti nepastebės, kad kažkas ne taip, kol neištrauksi ir nepamatys subjauroto audinio. Tiesa, gali pasiguosti, kad nerealu kažką pasakyti, nes iki šiol tokio žmogaus nesutikai. Žinau, kad turiu tave, brangiausioji, kad išklausytum, bet nenoriu sunkinti tavo gyvenimo.
O šiuo laiku geriau tegu kalba pavasaris, tiksliau tai, kad jo dar nėra.