penktadienis, liepos 09, 2010

Vienas klausimas


"Jėzus paklausė trečią kartą: “Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane?” Petras nuliūdo, kad Jis trečią kartą klausia: “Ar myli mane?”, ir atsakė: “Viešpatie, Tu viską žinai. Tu žinai, kad Tave myliu”. Jono 21, 17
Kodėl Jėzus taip paklausė?
Žinoma, visų pirma tam, kad nuimtų prakeikimą, kur Petras užsitraukė atsižadėdamas Kristaus.
Tačiau ne tik tai - meilė yra daugiau ir stipriau už viską. Jėzus klausia:"Ar myli mane"... Šiame klausime aš girdžiu daugiau - Jis parodo, koks yra kelias į meilę. Žmonės sukūrė daug teorijų, kaip reikia mylėti, kaip treniruoti save, kad gyventum teigiamose emocijose, tačiau taip ir neranda kelio į meilę.
Mano pastebėjimu dauguma žmonių išvis nieko nemyli, nes jie neturi tam laiko, jie labai užsiėmę, jie pervargę ir per daug nelaimingi, kad mylėtų kitus. Retkarčiais, kai nutinka koks nenumatytas atvejis, prisimenama - lyg ir brangu, tačiau vėliau, kai situacija susitvarko, vėl viskas grįžta į senas vėžes. Nėra laiko ir jėgų mylėti... O Jėzus turėjo laiko pasimatyti su žmogum, kuris jį išdavė.
Žmogus vis dėlto ne saulė ir pats šviesos iš savęs negeneruoja. Dažnas jaučia sąžinės priekaištą, bet kaip mums mylėti kitus? Jėzus klausia:"Ar myli mane?".
O ar nėra kitų būdų?
Ne, nėra. Nes meilė visų pirma yra sprendimas ir įsipareigojimas, o ne emocija. O mes gyvename tokiame amžiuje, kur labiau už ugnį bijoma įsipareigoti. Visuose lygiuose - pradedant darbu, baigiant šeima... Kodėl? Todėl, kad nemylima.
Jėzaus klausimas man gręžia smegenis kelintą savaitę. Po tokio klausimo junti, kad nėra jokios erdvės manevrams,bet jeigu nori būti mylintis, nėra kito kelio kaip atsakyti "taip".

antradienis, birželio 29, 2010

Mirties akivaizdoje



Be jokios abejonės, šios savaitės svarbiausias įvykis - prezidento Algirdo Brazausko mirtis. Kažkaip staigi ir netikėta, atnešusi progą permąstyti, kaip mes žiūrime į gyvuosius.
Tvirtas vyras, visada buvo lietuvis, daugiau praktikas negu politikierius, kas reta savybė Lietuvos politikoje. Bet kam gyvenimas nelengvas, nelengva ir po mirties. Būdamas gyvas A.Brazauskas buvo prieštaravimo ženklas - vieni juo pasitikėjo bešališkai, kiti neslėpė priešiškumo.
Štai ir po mirties likimas jo ne lengvesnis - Lietuvos katalikų hierarchai atsisakė priimti prezidento Algirdo Brazausko karstą, nors A.Brazauskas buvo tas žmogus, kuris rūpinosi Vilniaus arkikatedros grąžinimu bažnyčiai. Aš esu iš viso prieš, kad politika ir valstybinė religija būtų taip susijusios, tačiau šiuo atveju yra šiek tiek daugiau ... Iš esmės sprendimas nežmoniškas ir nesąžiningas, juk patys vyskupai pripažino, kad jis atliko būtinas katalikui procedūras prieš mirtį - išpažintį ir gavo paskutinį patepimą. Pažemintas ne tik asmuo, bet Vatikano tarnai pasinaudojo proga pažeminti ir visą valstybę, parodyti, ką jie gali. Mano galva, katalikybė parodė savo veidą eilinį kartą, negyvi naudingi būti negali ir nebekeršija, ar ne. Žinoma, naudojamasi ir tuo, kad mirusieji turi žymiai mažiau laiko būti čia negu gyvieji, vos porą dienų, niekur be mūsų nedingsi...
Buvau pats ne kartą tokių istorijų liudininkas, per vieną iš jų ir pamačiau - taigi čia ta pati komunistų partija, su savo CK biuru, "neklystančia valdžios viršūnėle" kvailais potvarkiais, vaidyba ir kitais atributais - tai politinė organizacija...
Todėl nė kiek nesistebiu šiuo sprendimu. O kitiems irgi pasakyčiau - tarnaukite šitai organizacijai, gal jums geriau pasiseks negu prezidentui, bet įspėju - totalitariniai dariniai širdies neturi, tik interesus ir potvarkius.

antradienis, birželio 22, 2010

Trūkstama grandis


Rytui auštant, ant kranto pasirodė bestovįs Jėzus. Bet mokiniai nepažino, kad tai buvo Jėzus.O Jėzus jiems tarė: “Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?” Jie atsakė: “Ne”.
Tada Jis pasakė: “Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite”. Jie užmetė ir nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės
. Jono 21,4-6
Na taip, ponai mokiniai, praėjo beveik treji metai po to, kai jūs vaikštote su Kristumi, bet valgyti neturite ką duoti. Situacija tokia pati, kaip ir Luko evangelijos pradžioje aprašyta: "Simonas Jam atsakė: “Mokytojau, visą naktį vargę, mes nieko nesugavome, bet dėl Tavo žodžio užmesiu tinklą”.
Ši ištrauka kiek stulbina, tačiau kartu ir parodo, kas daro krikščionio gyvenimą vaisingu.
Kitaip sakant, kai mokiniai sako“Ne”, jie kalba (išversiu);
1.Mes esam žvejai.
2.Dirbam daug ir sunkiai.
3.Esam profesionalai.
4.Mokam plaukioti laiveliais.
5.Meistriškai metam tinklus
6.Esam kantrūs.
7.Daug laiko skiriam studijom apie žuvį.
O kaip su maistu, su žuvies pagavimu? Juk profesionalas ir dar daug dirbantis turi būti sėkmingas?
Ne, svarbu būti profesionalu. Žinoma, tačiau vieną dieną Jėzus paklausia, ar turite maisto...
Kiek stebiu krikščionybėj matau būtent tokį vaizdą - o mes profai, o mes dirbam, o mes vargstam, o mes plaukiam aukso laivais, bangas keliam, mojuojam žvejo bilietais ir ...
Tačiau daug svarbiau ne tai, ką daro, kokiais laivais plaukia, tačiau tai, ar turima maisto, kai ateina laikas atsakyti - Jėzaus auksinio laivo gabalu nepamaitinsi ar žvejo bilietu. Maistas yra maistas.
Taigi, brangieji, Jėzus klausia “Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?”, jis kartu ir atsako - nėra manęs, nėra ir maisto.
Dauguma religinių organizacijų didžiuojasi savo instrumentais, ar net visu žvejybiniu laivynu, tačiau jie neturi maisto, nes Kristaus nėra ten.
Teoriškai Jėzus turėtų būti, net kursai organizuojami įtikinti, kad Jis tikrai tikrai yra laive, o visokios virvių atplaišos yra pats tikriausias delikatesas, kol esi sotus - nieko, tačiau alkanas žmogus pamato - maisto...
Beje, religinės organizacijos net viena kitai dižiuodamosis demonstruoja savo profesionalumą - o mūsų valtis seniausia, o mūsų laivynas didžiausias, o pas mus pačios geriausios instrukcijos ir apmokymai, o koks mūsų katiponas... Retkarčiais net surengia bendrus flotilių pasirodymus ir apsikeitimus, pagarbiai apžiūrinėja vieni kitų žvejybos instrumentus. Tačiau maisto vis tiek nėra.
Dar reikia pasakyti, jog net laikas, beveik treji metai, mokinių praleistas su Kristumi, nedavė garantijos, kad jie turės maisto - jokių antpečių, jokių nuopelnų, jokių garantijų.
Galima kiek nori žavėtis valtimis ir savo pasiekimais ir galia, tačiau jei nėra trūkstamos grandies, viskas yra tuščia.

pirmadienis, birželio 21, 2010

Dar keli paveiksliukai





Dar keli lietuvių dailininko Jono Rimšos, gyvenusio Pietų Amerikoje, paveikslai.

pirmadienis, birželio 14, 2010

Vanduo prieš akis



Vis labiau įsitikinu, kad kiekviena Dievo žodžio eilutė yra pranašiška, tai yra už turinio, kurį mes matome, yra tai, ką gali atskleisti tik Dievas.
Šeštadienį buvau koncerte, scena prie vandens, plauko visokie laiveliai. Staiga viduje girdžiu klausimą: "Kodėl Jėzus kalbėjo iš valties?".
Na, buvo daug žmonių, atrodo...
"Įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, Jis paprašė truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties".Luko 5;2
Ir staiga aš viską supratau - šiame epizode nurodyta pagrindinė priežastis, kodėl žmonės taip ir neateina prie Kristaus.
o taip - jie stebi iš toli. Mato Jėzų,klauso jo pamokymų, tačiau artyn neina. Kodėl?todėl kad vanduo yra kliūtis.
Biblijoje vanduo, vandenys simbolizuoja tautas ir žmones. Taigi, ir pagrindinė priežastis yra žmonės. Dažnai mąstome - ką pasakys žmonės, aš artyn neisiu, ką jie pagalvos, ką kalbės. "Vanduo" atskiria mus nuo Dievo tvirčiau negu siena - nesinori sušlapti bačiukų, nesinori rūbų įmerkti, galų gale tai nepadoru, šitaip pulti...
O kas padoru? Leisti baimei ir žmonių nuomonei atskirti mus nuo Kūrėjo? O taip Jėzau, aš iš toli į tave pasižiūrėsiu, na prieš mirtį gal arčiau, o dabar dar ne laikas, įdomu, ką kalbi, bet artyn dar neisiu...
Tačiau yra gera žinia - kas mums yra kliūtis, Jėzui nėra kliūtis, Jis gali eiti vandeniu. Tai ne triukas,aprašytas Biblijoje, bet parodymas, kad Dievui nėra kliūčių ateiti pas žmogų. Taip, brangieji, Jėzus, kuriuo tikiu, vaikšto vandeniu iki šiol, jam nėra negalimų dalykų.
Yra laikas, kai žaidi, bet yra laikas, kai turi nuspręsti, ar paliksi viską ir šoksi, kaip padarė Petras.
"Išgirdęs, jog tai Viešpats, Simonas Petras persijuosė drabužį, – mat buvo neapsirengęs, – ir šoko į ežerą.Kiti mokiniai atsiyrė valtimi, nes buvo netoli kranto",Jono 21
Logiškai mąstant, Petrui nebuvo reikalo šokti, juk arti kranto, nieko jis nepralenkė, tačiau Petras persijuosia drabužį ir šoka - pūkšt. Galvoju, nejau žmogui reikia kaip Petrui tris kartus atsižadėti Kristaus, kad jis nebebijotų "vandens"?