Verdi skambėjo turguje

Pernai Ispanijoje, centriniame Valencijos turguje, operos solistai persirengė pardavėjais ir prekiavo, bendravo su pirkėjais. Kai pasigirdo Verdi operos "Traviata" garsai, jie ėmėsi pagrindinio savo darbo, pažiūrėkite kaip publika sureagavo.

Nenusukite žvilgsnio

Prisiminiau vakar vieną dalyką, kuris man buvo svarbus. Ilgą laiką vieninteliu tikru dalyku laikiau skausmą. Pagalvojau, kai gali būti apgautas ir nežinoti. Žinoma, skausmas patrauklus tuo, kad tarsi įprasmina tavo beprasmybę, kai gyveni. Gal todėl žmonės Lietuvoje taip susireikšmina skausme - štai aš gyvenu, o jūs net nežinot, ką tai reiškia. Dauguma dvasingų vyriškų pokalbių prie butelio arba moteriškų prie kavos vainikuoja skausmas tarsi kokybės ženklas.
Kai pagalvoji - koks melas. Skausmas pats iš savęs neturi prasmės. Tai tik pasekmė to, kad sergama. Kuo sunkiau sergama, tuo didesnis ir skausmas.Skauda ir fiziškai, bet dvasinis skausmas dar didesnis. Vis dėlto, kai yra skausmas jauti ir tai, kad jį reiktų išsigydyti - žvalgaisi aplinkui, kas mane kraujuojantį apraišios, kas galvą paglostys, kas supras?
Neįtikėtina, tačiau skausmą gydo ne bintai, kompresai, užuojauta, o žaizdos. Žaizdos, kurios Jėzaus kūną margino jam kabant ant kryžiaus. "Jo žaizdomis esame išgydyti",- sako Biblija. Kai žiūri į Viešpaties žaizdas, užsitraukia tavosios. Matėte žaizdą? Buvote persipjovę ranką, koją? Negražus vaizdas, mes vengiame tokių vaizdų. Bet Dievas nori, kad mes žiūrėtume į Jėzaus žaizdas. Dažnai mes priimame tai kaip norą sukelti mums graužatį, įvertinti Jėzaus pasiaukojimą ir t.t. Bet Dievo planas, kodėl mums reikia žiūrėti į žaizdas - pagyti, išsivaduoti iš beprasmio skausmo. Norime būti sveiki, nenusukime akių nuo Kristaus. "Mes slėpėme nuo jo savo veidus, jis buvo paniekintas, ir mes jį nieku laikėme.Tikrai jis nešė mūsų negalias ir sau pasiėmė mūsų skausmus.O mes laikėme jį nubaustu, Dievo ištiktu ir pažemintu.Jis buvo sužeistas už mūsų kaltes ir sumuštas už mūsų nuodėmes. Bausmė dėl mūsų ramybės krito ant jo; jo žaizdomis esame išgydyti.Mes visi buvome paklydę kaip avys, kiekvienas ėjome savo keliu. Bet Viešpats uždėjo ant jo visus mūsų nusikaltimus". Izaijo 53

Čiaužymas 2010

Sunkumus mokomės įveikti čiaužydami su pašikniukais, kaip vaikai sako:)

Paimti tai, kas paruošta

Mokame skaičiuoti - viens, du, trys... Įdomu, kad ir Dievas skaičiuoja - dienas, laikus, procentus, žodžiu, Dievas puikus matematikas.
Po maldos prie manęs priėjo griežto veido moteris, ir sako: "Supranti, aš nespangstu, kaip va ta pažįstama, kad viską atiduoti tik Viešpačiui, Viešpačiui, bet... Jis su mažiau nesutinka". Ir ėmė verkti.
Ta moteris ilgus metus praktikavo budizmą, lankė visokius dvasinius mokytojus, išmaišė pusę pasaulio, ir čia provincijoje nusprendė kažkaip paįvairinti gyvenimą - geri žmonės, smagu pabūti, Jėzus buvo irgi šaunus mokytojas, viskas veda į gėrį, visas dvasingumas toks pats, tik skiriasi išraiška ir t.t. tačiau Dievas smogė tiesiai į paširdžius, ištiesė savo ranką ir pasakė - atiduok viską, ką turi. Biblija sako:"Baisu pakliūti į Gyvojo Dievo rankas". Kol mes žaidžiam pasirinkimų žaidimą - Jėzus yra šaunus bičiulis, dvasinis "apšviestasis" mokytojas iš plejados kitų sąmoningumo žadintojų, tačiau kai Jis ištiesia ranką, juokai išnyksta. Realiai supranti, kad Jis nesitaikstys su niekuo tavo gyvenime. Tik tie, kurie to nepatyrė, mano, kad tikėti Dievu - lengva ir paprasta. Kai ateina laikas atiduoti - visi plaukai pasišiaušia - o kas bus, ką jis lieps, ką reikės daryti, kur mano laisvė, kur mano pasirinkimas? Viso to nebelieka, lieka tik sekti paskui Jėzų, kuris eina mirti į Jeruzalę. Be garantijų, aprūpinimo, nešant panieką, pajuokas. Ta moteris sako:"Man viso to nereikia, visas kūnas priešinasi, tai svetima". Taip, gyvenimas su Dievu mums yra priešiškas, mes nepratę taip, tačiau kitos išeities nėra. Jėzus arba ant kryžiaus virš altoriaus ir tolimas,nesikėsinantis į tave, arba gyvas.
Ji pasakė visą esmę - Dievas su mažiau niekada nesutinka. Ir ne todėl, kad norėtų palaužti tavo valią ir atimtų gyvenimą, tiesiog kol neatiduodi visko, ką turi, Jis negali duoti visko, ką tau paruošė. Kitaip mūsų gyvenimo laivas toliau klajos be prasmės.

Nepamirškite - Dievas nuostabus

Pagalvojau, kokį Viešpatį mes pažįstame? Teismo, pykčio, teisumo, tiesos? Išties, Dieve yra ne tik teigiamos emocijos, kurias mes mielai priimame - meilė, gerumas, kantrybė, ištikimybė - bet ir tos, nuo kurių mes bėgame - bekompromisiškumas, griežtumas, pyktis, nekeičiami nuosprendžiai, nesitaikstymas su tavimi. Kokį pažįstame, tokį ir atspindime. Kiek pastebiu savyje, kuo toliau būnu pabėgęs, tuo daugiau manyje tų savybių, nuo kurių ir bėgu, ir tada, kaip tam evangelijos pasakojime, sutikęs skolininką imu jį smaugti. Tačiau, vos atsigrežiu ir prieinu artyn, gaunu tai, apie ką ir gieda giesmėje- Dievas nuostabus, žmonės puikūs. Ar verta bėgti?