Dar viena giesmė

Dar viena, bent man, labai smagi giesmė.

Apie skraidymą

Pavasaris, brangieji, laikas skraidyti ir nektarą rinkti. Mano patarimas ir palinkėjimas - skraidykit taip greitai, kad joks fotoaparatas jūsų neužfiksuotų:)

Istorija kaip parduodamas daiktas

Turbūt visi girdėjot apie tai, kad istorikai paskelbė hipotezę apie tai, kad Pilėnų gynėjai tebuvo luzeriai, o ne didvyriai. Kitaip sakant niekingi savižudžiai. Negaliu sakyt, kad simpatizuoju savižudybėms, tačiau manau, kad istorijos vertinime pasiektas absurdo skardis po kurio telieka ristis žemyn.
Dar kartą įrodyta, kad istorija tėra politinis mokslas, įvykiai vertinami ne tokie, kokie jie buvo, bet kaip tūlam istorikui "pašviečia". Kitaip sakant kertamas vienas svarbiausių dalykų - bet koks objektyvumas, pakeičiams reliatyvumu. Neminiu tų "istorikų" pavardžių specialiai, nes reklamos jiems nedarysiu. Gerai, kad nesu isrorikas, o tai neatsilaikyčiau paskelbti teoriją apie tai, kad lietuviai ne nužygiavo iki Juodosios jūros, o tiesiog paklydo - keliai prasti, jokio žemėlapio:)
Beje, šita tendencija yra akivaizdi. Bene pagrindinis taikinys dabar - holokaustas. Iranas, Vakarų neaiškūs mokslininkai kelia sau uždavinį bet kokiu būdu įrodyti, kad holokausto nebuvo. ir turiu pasakyti, jiems sekasi visai neblogai. Štai didžiojoje Britanijoje holokaustas išimamas iš istorijos vadovėlių, nes esą "žeidžia musulmonų religinius jausmus".
Amerikiečių generolas Eizenhaueris, berods, liepė kuo daugiau fotografijų ir filmuotos medžiagos padaryti iš koncentracijos stovyklų. Paklaustas, kam reikia fotografuoti negyvų žmonių kalnus, jis pranašiškai pasakė:"Ateis diena, kai koks nors kalės vaikas ims tvirtinti, kad viso šito nebuvo".
Taigi, istorija tampa parduodamu ir manipuliuojamu mokslu. Tačiau, kad net Lietuvoje taip atsitiks, nesitikėjau.

Krizės auka

Ponai, aš tris paras nevalgęs, nes mūsų kaime - ekonominė krizė. Žmonės dabar suėda viską, net kaulus, nieko nebėra šiukšliadėžėse. Aš guliu po sidabražolės krūmu, žiūriu į dangų, mano akys atmerktos, sutinku savo žiaurų likimą liūdnas, bet nepalaužtas.

Fidžis - miręs salynas pakilo gyventi

Manau, šitą istoriją reiktų papasakoti. Neseniai girdėjau, kaip Benis Hinas kalbėjo, jog mes net neįsivaizduojam, ką Dievas daro Žemėj.Kaip pavyzdį jis pateikė Fidžį - kruizo metu į jo susirinkimą susirinko 500 000 Fidži gyventojų, kai šalyje (salynas Ramiajame vandenyne) iš viso gyvena tik apie 800 000.
Fidžis tapo ypatinga vieta – Dievas ten keičia viską – žmonių santykius, net žemę ir vandenyną. Nuo 2000 metų ten vyksta milžiniškas prabudimas, o jo pamatas - malda. Krikščionys sako, kad neturėjo kitos išeities, jiems reikėjo keistis, todėl atsakymų ieškojo ne tarptautiniam valiutos fonde, bet pas Dievą. Ir visų pasikeitimų pamatas – Jėzaus Kristaus evangelija.
Po vykusių maištų, šalis buvo suniokota, faktiškai bankrutavusi, tauta pakilo prieš tautą, kaimas prieš kaimą – susiskaldymas buvo visur, kur tik įmanoma.
Šiandien Fidžis vieta, kur aukščiausi politikai meldžiasi su tauta, kur bažnyčios gimsta ir auga akimirksniu, kur visa negyva religija, tradicijos išmestos su trenksmu, nacijos susitaikė, žemė išgydyta. Tai bent mane jaudina – Dievas atsakė į maldas.
Viena iš tokių Fidžio vietų – Nataleiros kaimas.Iki prabudimo kaimas praktiškai buvo pasmerktas – jie neturėjo maisto,vaisiai neaugo, niekas, ką jie pasėdavo irgi neužaugdavo, dingo vanduo, nors žmonės iškasė daug šulinių, jūroje neliko žuvies.
Kaimo seniūnas Kalesi sako, kad pasikeitimų pradžia – tragedija, vienas 16-os metų berniukas pasikorė, nes buvo apkaltintas 7-metės išprievartavimu. Tačiau gydytojai pasakė po tyrimų, kad tai netiesa. “Jis buvo geras berniukas, bet tai mūsų tradicijos, tai labai blogai”,-sakė Kalesi.
Kaltė ir baimė apėmė visą kaimą ir jie visi ėmė ieškoti atgailos ir melstis, jie verkė ir šaukėsi Dievo prašydami ateiti ir išgelbėti juos. Kaimo žmonės pasninkavo ir meldėsi 40 dienų. Po pasninko kitą dieną iš dangaus pasirodė ryški šviesa, ir jūra aplink kaimą užsidegė, ugnies liepsnos kilo iki 30 metrų į aukštį, jūra degė maždaug pusvalandį. Visi kaime puolė ant žemės iš baimės. Kalesi sako:”Aš patikėjau, kad Dievas laimina mūsų kaimą” Po pusvalandžio žmonės nuėjo prie jūros, kuri tapo balta tarsi verdanti nuo daugybės žuvies. Žmonės prigaudė tiek žuvies, kad pamaitino dar 6 kaimyninius kaimus. Marika, kita kaimo vyresnioji sako:”15 metų nebuvo žuvies,dabar žvejai kaskart atsiveža tūkstančius žuvų”
Ir tai ne galas – šuliniai prisipildė vandens, viską, ką pasodina kaimo žmonės, užauga per 15 dienų, vaismedžiai vėl veda vaisius – tam nėra jokio natūralaus paaiškinimo. Jų žemė akimirksniu buvo išgydyta. Marika sako:”Mes turime grūdų, laukinės bulvės auga visur, koralai, kurie buvo mirę, vėl auga”.
Bet daug svarbiau kaip pasikeitė žmonės – meilės atmosfera persmelkė visą bendruomenę.Berniuko tėvas Mele sako:”Žmonės atėjo pas mane ir prašė atleidimo, aš atleidau”. Žmonės tiesiog gatvėse dainuoja ir meldžiasi Dievui.
Toks pats atstatymas atėjo į daugelį Fidžio vietų ir tai modelis, kaip greitai Dievas gali pakeisti visos nacijos likimą, jei ji ieško Gyvojo Dievo veido.