Variantai

Mane perkrausto kitur, taigi, kaip ir proga dziaugtis. Tačiau galvoju, kad žiūrint į Izraelį buvo du srarbūs persikraustymai. Pirma, jie bėgo nuo bado į Egiptą (turėtų būt teigiamas dalykas), juos priėmė svetingai, bet jie papuolė į vergiją, o antrą kartą - iš Egipto į pažadėtą šalį, bet teko eiti per dykumą ir kovoti didžiules kovas (turėtų būt neigiamas dalykas). Du bėgimai skirtingom sąlygom, ir rezultatas irgi skirtingas. Kuris variantas išpuola man?

Gelbėkite - gresia paaukštinimas

Gelbėkite - gresia paaukštinimas, padėkite kas nors. Aš visai rimtai. Kelis metus siekiau būti paaukštintas,pereiti nuo techninio darbo prie kūrybinio o dabar visai nenoriu. Skirtingai nuo daugumos niekada išreikštai nesiekiau karjeros, tačiau taip jau išeina. Gal perdegiau per tą laiką? Kalusimai pačiam sau. Mane sveikins, o man - tai kaip nuosprendis šiuo metu.
Gyvenimas iškrečia pokštus ir visai neatsiklausia.

Moterys metė iššūkį Vatikanui

Devynios katalikės buvo įšventintos diakonėmis Kanadoje, nepabūgusios būti atskirtos nuo Katalikų bažbyčios. Įšventinimas įvyko laive netoli Kanados sostinės Otavos. 7 amerikietės, ir po 1 vokietę ir kanadietę įšventino taip pat moterys, anksčiau išventintos vyskupėmis, bet nepripažintos Vatikano.
“Aš tikiu, nesvarbu, kad bažnyčia draudžia įšventinti moteris, tai neteisingas įstatymas, kad įšventinimas galioja”, -sakė Regina Nikolosi iš Vokietijos. Įšventinimo vieta buvo parinkta taip, kad nepriklausytų jokiai vyskupijai - neutralūs vandenys.
Pamažu kliba Vatikano imperija, ir ardo ja pirmiausia patys katalikai, manau, tik laiko klausimas nauja reformacija, nes jau dabar gyvybingos katalikų bažnyčios šakos funkcionuoja kaip tipiškos protestantų bažnyčios, šalia palikdamos dogmas ir teologija.

Kraujas šaukia kraują?

Neseniai teko skaityti vieną pranešimą apie Beslano tragediją, tiksliau, apie nežinomą jos pusę.
Savaime aišku, nėra nieko baisiau, kai žūsta vaikai, tačiau, kaip praneša čečėnų agentūros, kurios pateikė ten kalėjusių ingušų liudijimus, ta pati Beslano mokyklos Nr.1 sporto salė buvo naudojama kaip įkalinimo vieta per osetinų – ingušų (ingušai nuo čečėnų skiriasi kaip aukštaičiai nuo žemaičių, jie kalba ta pačia kalba) susirėmimus.
Joje buvo kalinami ir badu marinami ingušai, ten iš bado mirė ingušų vaikai, buvo šaudomi ir žeminami žmonės. Aišku, nesupaisysi, kiek čia tiesos, o kiek propogandos - šį šimtmečius besivyniojantį priešpriešos kamuolį ne mums išnarplioti, tačiau tai privertė mane kitaip pažvelgti - juk osetinai tvirtino, kad jie niekuo dėti, juos tiesiog užpuolė.
Galvoju apie mus – kai ateina nelaimė, mes irgi rėkiame, kad mes nekalti, klausiame, už ką mums taip, juk nieko blogo nepadarėme. Va ir galvoju, ar tikrai jau taip nieko ir nepadarėme, jei ateina nelaimės?

Plazdančių žvakių šviesoje

Vėlinės yra geras metas ne tik prisiminti mirusius, bet kartu ir pažvelgti iš kur atėjome. Jau niekas nebesiginčija, kad Vėlinės, Ilgės – pagoniška tradicija. Tai išlikusios mirusiųjų gerbimo šventės.
Pasižiūrėjus į Lietuvos laukus, miškus, padūmavusias tolumas apima jausmas, kad išties esame ligi šiol pagonys. Nesu mistikas, bet šis pojūtis tiesiog sklando ir ateina iš kažkur giliai, iš žemės, liaudies dainų apie ievaro tiltą.
Iš viso lietuviška katalikybė pradėjo reikštis tik maždaug XX amžiaus pradžioje, nes iki XIX a. pabaigos vyravo lenkiška katalikybė. Kaimuose nesulenkėję žmonės nesuprato lenkiškų pamokslų, maldų ir lotynų kalba vykstančių pamaldų, todėl liko savo senojoje kultūroje, tuo metu Lietuvos kaime buvo labai daug gyvos pagonybės, liaudies tradicijose ir folklore buvo labai daug pagoniškų papročių.
Manau, kad žmogus negali būti krikščionis iki to laiko, kol nesuvokia, kad iš esmės jis yra pagonis.
Seniai apie tai galvojau, o tą mano galvojimą patvirtino vienas netikėtas susitikimas – vasarą Vilniuje buvau sanatorijoje, apsuptoje be galo religingų vietų – po sanatorijos langais išsidėstę vadinamieji Kryžiaus keliai, netoliese stovi Trinapolio moterų vienuolynas, taigi, praktikuojančių katalikų aplinkui - nors vežimu vežk, tiesa, didžioji dauguma jų buvo lenkai, kiekvieną savaitgalį mus žadindavo po langais skaitoma choru malda “Swiata Marija”. Kartą eidami pasivaikščioti užkalbinome vienuolę. Ji papasakojo, kad ką tik grįžo iš Izraelio, pasakojo apie tai, ką ji matė ir patyrė. Vis dėlto iš viso jos pasakojimo man labiausiai įstrigo tai, ko tikrai nesitikėjau iš visiškai religijai atsidavusio žmogaus – kad esame pagonys. Ši moteris, pabuvusi Izraelyje, parsivežė vieną labia stiprų pojūtį, su kuriuo nebežinojo, kaip susidoroti, kaip jį “suvirškinti” – pasak jos, esame visiškai pagoniška šalis, visiškai, iki krikščionybės mums – ištisi šviesmečiai.
Aišku, galima būtų netikėti, ar skeptiškai vertinti vieno žmogaus pasisakymą, tačiau tą patį kalba ir pagrindinis Lietuvos pagonis Jonas Trinkūnas, kuris sako: ”Mes manome, kad žmogus gimęs jau iš karto yra pagonis, nes jis natūraliai gimsta toje tradicijoje. Ta tradicija Lietuvoje yra labai gyva, klausimas lieka tik dėl jos supratimo. Pažiūrėkite, katalikybė yra spektaklis: drabužiai, dekoracijos...”.
Pasak Inijos Trinkūnienės, būtent tie žmonės, kurie kurį laiką gyveno užsienyje, supranta kažką esminio: “Pas mus dažnai ateina žmonės, kurie tam tikrą laiką gyveno išvykę iš Lietuvos. Jie tada atpažįsta Lietuvoje tuos dalykus, kurie yra esminiai. Mes juos galime apibrėžti kaip pagonybę. Šie žmonės sako: aš gyvenau Lietuvoje, bet šito nemačiau ir nesupratau, kas yra vertinga ir ką mes galime apibrėžti būtent kaip mūsų tradicinę kultūrą ir sykiu kaip pagonybę”.
Ir, manau, kad šie žmonės yra teisūs iš esmės – tebesame pagonys, kad ir kaip besivadintume. Nesiimu vertinti, ar tai gerai, ar blogai, tiesiog kol kas taip yra Lietuvoje. Apie tai galime kasmet skaityti palzdančių žvakių raštuose kapinėse.