Pažiūros

"Pažiūrėsim". Dažnai taip sakau, kai net negalvoju atsižvelgti į prašymą. Pažiūrėsim.
Tiesa, ir pasižiūriu į save, pagailiu laiko ir pastangų. Nesu krokodilas Gena, kuris Kulverstukui sudarė dirbtinę eilę, kad išpirktų visas prekes.Kažkada labai galvojau apie save ir supratau, kad praktiškai 99 procentai viso mano laiko užimu pats. Štai iškur tas nepasitenkinimas savimi. Per daug žiūri ir atsibosta, reikia užmesti akį ir į kitus.
Pribėga sūnus ir sako: "Tėti, ar eisim su rogutėm pasivažinėti?".
"Pažiūrėsim",- atsakau kaip ir visada...

* * *

baisiai protingi
net kai nustojam
svajoti
einam į darbą
kurio nemėgstam
gyvenam su žmonėmis
kurių nemylėjom
laidojam mylimuosius
pietaujam su tais
kurių nekenčiam
ir vaidimam
kad tai gyvenimas
o finale
mums užkabins medalį
ar sūrį
su firmos antspaudu
beveik tinkančiu antkapiui

Apie absoliučius dydžius

Pagalvojau, kad turi būti parašyta ir apie tai, kad tikėjimas gali būti kuo nors matuojamas. Pav kibirais, voniomis, maišais ir t.t. (Man priimtiniausia, jei matas būtų krepšas).
Taigi, Biblijoje perskaičiau, ką sako Jėzus apie tikėjimą.
„Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, galėtumėte sakyti šiam šilkmedžiui: ‚Išsirauk ir pasisodink jūroje', – ir jis paklausytų jūsų“ (Lk 17, 5-6).
Taigi Jėzus palygina tikėjimą grudeliui, mažam niekingam grūdeliui, kurio kišenėje pasimetusio nerasi. Va kibiras tikėjimo - tai būtų svarus įrodymas. Atsinešei, pasistatei – visi mato, ko gero, net ir pavogti kažkas panorėtų, o grūdelis???
Tačiau nepaisant to Jėzus sako, kad tikėjimas yra dydis ir realus dydis ir tame dydyje yra viskas – net galia įsakyti perkelti medį. Beje, savo mokiniams Jėzus ne kartą parodė, kaip veikia tas tikėjimo grūdelis, tiesa, jis kalnų nekilnojo, mežių nepekėlinėjo. Žodžiu, jokių fokusų neatliko, bet kiekvienas Jėzaus stebuklas, ar duonos padauginimas, ar audros nutildymas, buvo susijęs su žmonėmis.
Tai visdėlto, ar yra dar didesnis tikėjimas už tą grūdelį? Manau, ne, nes Dievo karalystėje didžiai yra santykiniai, kaip ir pati Dievo prigimtis – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia taip susiję, kad negali pasakyti, kuris asmuo kalba ar kažką daro – Dievas yra vienas.
Taip ir su kitais dydžiais – Jėzus mokė ”kas nori būti visų didžiausias, bus visų tarnas”.
Kuo didesnis žmogus, tuo didesnis tarnas. Žmogus galvoja, kad jį paaukština, o iš tikro pažemina. Kuo tampa didesniu, tuo labiau turi būti priklausomas nuo kitų. Atrodo, nelogiška, bet būtent taip sutvarkyti visi reikalai Dievo karalystėje. Tiesa, kai žmonės sukuria savo hierarchija viskas apsiverčia - kuo žmogus užima didesnes pareigas, tuo jis labiau garbinamas, bet Dievo tvarka ne tokia
Taigi, nėra mažo ir nėra didelio tikėjimo – tikėjimas arba yra arba ne.

Žuvys nepažįsta savo vaikų

Moralė šiuo metu Lietuvoje – kaip šuniui penkta koja. Nereikalingas kliuvinys, trukdantis moderniai gyventi. “Gyvenimas yra gyvenimas,- pasakytų dažnas žmogus,- O moralė - tik tada, kai išeina jos laikytis”. Ir jis, ko gero, būtų teisus, nes patirtis liudija, kad poluliarumo ir šlovės susilaukia tas, kuris drastiškiausiai nusileidžia kelnes, sukelia didžiausią skandalą, apgauna bendradarbį ar susikombinuoja apvalią sumą.Pati prestižiškiausia specialybė šiuo metu Lietuvoje yra barmenas, o didžiausias nuotykis paauglei ar merginai – praleisti savaitę viešbutyje (greitai gal jau siūlys ir viešnamyje) su ką tik televizijoje susipažintu vaikinu. Štai kam šiandien šlovė ir pagarba. Laikytis moralės normų paliekama tiems, kurie dėl sveikatos būklės jau nebegali jų sulaužyti. Kitaip sakant, sudaromas įspūdis, kad niekas, niekur ir niekada savo noru negali būti moralus. Tai anomalus, vertas baudžiamosios atsakomybės elgesio sutrikimas, todėl elgesio rėmus vis dar turintis keistuolis neišvengs pašaipų, bus badomas pirštais, o jei dar garsiai pasakys :”Ne”, jį užgrius ir priekaištų lavina, kad varžo žmonių laisvę.
Tačiau būna momentų, kai ir aistringi “laisvės” gynėjai stveriasi už galvų ir nebesupranta, kaip mes iki to nusiritom. Kalbu apie Lietuvą sukrėtusį įvykį, kai Kultūros ( KULTŪROS – pagalvokit, ką tai reiškia) ministras atsisakė pažinti savo anūkę…
Ilgą laiką šaipęsi iš puritoniškų amerikiečių, kurie nerenka žmogaus prezidentu ar gubernatoriumi vien todėl, kad jis turi meilužę ar yra išsiskyręs, staiga imame matyti, kaip svarbu, kad tie, kurie valdo, būtų moralūs žmonės, kad jų rankos būtų švarios, ir kaip baisu, nes nežinai, ko gali tikėtis iš žmogaus, mindančio net savo anūkus.
Staiga suvokėme - kuo gali pasirūpinti žmogus, kuris net savo vaikais ir anūkais nesirūpina? Ar galima tokio žmogaus rankosna atiduoti valdžią?
Paaiškėjus, kad Darbo partijos atstovas V.Prudnikovas nepripažįsta savo buvusios žmonos ir anūkės, net partijos lyderis V.Uspaskichas teigia buvęs šokiruotas. Žinoma, žmogaus gyvenimo teisti negalima, politiko – privalu.
Tuo labiau nesuprantama, kai Premjeras Algirdas Brazauskas sako, kad nereikia „teisti žmonių už moralinius nuopuolius“, reikia atsižvelgti į jų dirbamus darbus.
Bet darbai ir moralė kaip tik ir yra susiję – vagis negali sėdėti ant pinigų maišo, banditas vadovauti policijai (nors vadovauti gaujai labai gerai sugeba) ir t.t.
Mano galva, čia ir yra pagrindinė mūsų nesuprantamos politikos ir prasto gyvenimo priežastis – tik moralus žmogus gali valdyti teisingai.
Atvirai sakant, net nelabai yra ką ir pridurti – viskas per daug baisu ir per daug aišku. Sovietmečiu buvo labai populiari J.Požėros knyga apie Šiaurę “Žuvys nepažįsta savo vaikų”. Niekada nesitikėjau, kad tą patį kada nors teks pasakyti ir apie žmones…

Netikėjimas ne-tikėjimas

Žmonės dažnai maišo pažiūras, įsitikinimus ir tikėjimą.
Bet pažiūros nėra tikėjimas, tai pažiūros, įsitikinimai, prietarai, nuomonės.
Žmonės įdeda daug darbo, kol kaip vaikai sudėlioja savo įsitikinimų piramides, kai kurie jas paveldi iš savo tėvų kartu su prietarais. Bet tai yra ne tikėjimas, o pažiūros.
O būna tokių keistuolių, kurie stoja į kunigų seminarijas, universitetus, partijas, užsidaro ašramuose ir metų metus gilinasi į savo netikėjimą. Daugelis savo pažiūroms pabrėžti net susikuria specialius rūbus, ceremonijas ar bent jau kokius nors skiriamuosius ženklus, kad kiti matytų jų įsitikinimus.
Žodžiu, daugelis apsikabinėja įsitikinimais kaip II pasaulinio karo veteranai medaliais per paradą (beje, mačiau, kaip tie medaliai, kai veteranas įklimpsta, jį ir nuskandina, o kaip žmogus vargo, kol juos užsitarnavo).
Kadangi ilgainiui žmonės tapatinasi su savo pažiūromis, jomis didžiuojasi, todėl ir klausimą ”Koks tavo tikėjimas?”, reiktų keisti”Koks tavo netikėjimas?”.Atsakymai turėtų skambėti taip:

“O - mano netikėjimas labai senas – jau 2000 metų”.

"Mano netikėjimas yra netikėjimas ir aš netikiu niekuo"

“O mano netikėjimui jau 4000 metų ir jis kilęs iš Indijos, kur kvėpavimas atveria dievus”

“Mano netikėjimas jaunas ir veržlus, bet garbingas”

“Man netikėjimą perdavė tėvai ir liepė toliau jį laikyti”

"Mano netikėjimas yra mano asmeninis reikalas ir aš netikiu vienas pats. Mano netikejimas - mano ir Dievo reikalas".


Atsakymą, kas yra tikėjimas, kad nereikėtų vargti kur nors oloje, aiškiausiai pasako Jėzus:”Jei gali tikėti, viskas įmanoma tikinčiam”.
Kas viskas?
Viskas įmanoma.
Viskas, ko tik reikia gyvenimui - nereikia metų metus kalti savo įsitikinimų medalių.
Štai kuo skiriasi tikėjimas.