Tingaus daržininko pasakojimas

Laisvalaikio pomėgių yra įmantrių – kelionės, rankdarbiai, kolekcijos, tačiau aš pats išbandžiau paprastesnį – daržininkystę. Ir nesiskundžiu, visiškai įdomu.

Šiek tiek istorijos

Ne paslaptis, kad daugeliui lietuvių, kokį jie darbą bedirbtų, vis tiek iš kišenės kyšo plūgo rankena – pirma ar antra karta nuo žagrės esame. Taigi, gerai pasigraibęs radau ją savo kelnių kišenėje (štai ką turėjo pasakyti policininkams Vytautas Šustauskas ir nebūtų gavęs baudos). Kadangi turime sodybą, bet nelabai buvome linkę į daržininkystę, iš pradžių įsirengėme šiokius tokius alpinariumus. Juo labiau, kad kiemo reljefas palankus – šlaitai, kauburiukai. Tačiau einant laikui jie mane pradėjo erzinti, mat grožis grožiu, o realios naudos jie kaip ir neatneša, o priežiūros reikalauja. Kitas postūmis buvo tai, kad daugelio daržovių, kurias pirkdavome parduotuvėse, skonis nebepatiko – svogūnai ir česnakai neturi aštrumo, pomidorai beskoniai ir t.t.

Taigi, išaušo diena, kai tylom nuo žmonos išnaikinau vieną alpinariumo kilniųjų augalų dalį ir susikasiau lysvę daržovėms. Gal būčiau to nedaręs, tačiau keliaudamas po Prancūziją pastebėjau, kad ten gėlynuose gausiai auga krapai ir jie visai gražiai atrodo. Taigi, pamaniau, kad jie visiškai neblogai atrodo ten, vadinasi, nepakenks ir alpinariumui, bent krapų užsiauginsiu.

Pradėjau nuo svogūnų, salotų ir krapų, vėliau, nuėmęs salotas, pasisėjau špinatų, pažįstami davė moliūgų ir cukinijų daigų. Ir štai vietoj gėlyno alpinariume įsitaisė daržas. Turiu pasakyti, kad esu juo visiškai patenkintas, nes jis atrodo ne ką blogiau negu dekoratyviniais augalais apsodintas.

Teko spręsti problemas

Kaip dažnai būna mūsų gyvenime, norai visada geri, bet galimybės ribotos. Kadangi kaime negyvenu iškilo ravėjimo problema. Taip pat sukau galvą, ką daryti, kad mano nenašioje žemėje daržovės augtų gerai, mat žemė ypatingai lengva. Aišku, kad reikia tręšti, tačiau kur gauti mėšlo, kai mūsų laukuose karvių beveik tiek pat kiek ir šernų, o be to, juk neisi prašyti kelių karvių tortų. Turiu pasakyti, kad praktiškai visas problemas padėjo išspręsti tai, kas mane iki šiol nervindavo – ogi nupjauta žolė. Sūnaus įkalbėtas po kelių metų pagaliau prie žoliapjovės užsidėjau rinktuvą ir pjaudamas kiemą  ėmiau rinkti mulčiuotą žolę.    

Pasirodė, kad išklojus augalų tarpueilius mulčiuota žole atpuola ravėjimas. Tiesiog tinginio svajonė – pasodini, mulčiuoji ir lauki derliaus.

Iš kitos pusės, daržovės į mulčiavimą reaguoja ryškia žaluma ir sparčiu augimu. O dar įsirengus talpyklą ir sudėjus nupjautą žolę bei ją užpylus vandeniu, pasigamini puikiausių trąšų. Laistant daržoves į vandenį įpili kaušelį raugintų žolių ir tręšimas vyksta. Trąšos tokios geros, kad reikia jų nepadauginti, nes keletas mano augalų nuo per didelės mano „meilės“ nukentėjo. Taigi, tai, kas buvo šiukšlės, dabar padeda spręsti daržo problemas.

Moliūgai – tik tinginiams

Ypatingai man patiko auginti moliūgus. Mano manymu, ši daržovė – tiesiog tinginio svajonė. Nesiimu lygintis su garsiaisiais moliūgų augintojais Patumsiais, tačiau moliūgų prisiauginu pakankamai. Pasirodo, jog šią daržovę galima auginti praktiškai bet kur.  Puikiai ji klesti ant komposto krūvų, gerai dera išdirbtoje žemėje. Tačiau jei net to neturite, pakanka maždaug 40 centimetrų diametro plotelio, kurį paskirsite pievoje. Tai ir padariau – netoli miško padariau keletą duobučių, nuėmiau velėną ir pasodinau moliūgus. Jie puikiai augo ir užderėjo.

Žinoma, visa ši veikla yra tik žaidimas ir į rimtą daržininkystę nepretenduoju, tačiau visai smagu. Įrodžiau, kad net toks tinginys žemės ūkio srityje kaip aš gali kažką užsiauginti.Be to, prisiminkim, kad TSRS laikais pusę visų daržovių užaugindavo ne kolūkiai, o paprasti sklypininkai. O prie viso to pridėsiu, kad auginti augalus naudinga – ramina nervus ir malšina stresą. Ir be to, kai pamatai, kad Lietuvos žemelė vis dėlto kažką išaugina, visai nesinori parduoti jos užsieniečiams. Taigi – auginkite tingėdami.