Apie vertę

 

Negerai girti emigraciją ir emigrantus, nes ir kiti panorsta išvykti, bet nesusilaikysiu. Neseniai sutikau paprastą kaimo moterį, kuri, kaip jau būna šių dienų realijose, užuot su šeima sėdusi prie Kūčių stalo, vyko į Norvegija pas savo vaikus. Ten jie pasiruošė ir šventinį stalą, ir bendravo, šalį pamatė, po sniegą pabraidė.

Moteris pasakojo, kad be to, jog šalia jos vaikų gyvena puikūs žmonės, nėra girtuoklysčių, kad jie niekur nepatiria diskriminacijos, kad su jais skaitomasi, vaikai ją dar nusivežę ir į fabriką, kur jie dirba. „Vaikai buvo pasakę, kad mamai nori parodyti, kur dirba. Su  manim susitikti atėjo pats direktorius, spaudė ranką ir dėkojo, kad tokius darbščius vaikus išauginau“, - pasakojo ji ši paprasta moteris.

Turiu pasakyti, kad kai išgirdau, labai suspaudė kažkur paširdžiuos dėl tėvynės. Ne todėl, kad sunkiai gyvenam, mažai turim, bet dėl to, kaip čia su žmonėmis elgiamasi. Pažiūrėkit – pilni laikraščiai niurzgiančių verslininkų, kurie skundžiasi, kokie tinginiai ir nenorintys dirbti yra lietuviai, jiems geriau į darbo biržą eiti, ir iš viso geriau jau darbo jėgą iš užsienio atsivežti.

Toks pats požiūris ir valdiškose įstaigose – žmogus yra kažkas panašaus į pirkinių maišelį prekybos centre – iš esmės netikęs, bet tuo kartu į jį kažką įdėti galima, o paskui išmesti.

Kaip gyvas negirdėjau tokio atvejo, kad darbdavys dėkotų už gerą darbą, ir dar mamai. Žinoma, man atsakytų, kad ir tokių darbuotojų jie neturi.

Paradoksalu, bet tie patys čia netikę, tinginiai, negabūs užsienyje tampa gerais darbuotojais. Ar ne laikas būtų pamatyti, kad nuo to, kaip žiūrima į žmogų, priklauso ir jo darbo efektyvumas, ir jo elgesys? Nuo šio menko elemento priklauso ir tai, kokioje Lietuvoje mes gyvename – gerų ar netikusių žmonių.