Jis kuria tekstus dviem komiksams, rašo esė, ir šiaip daug rašinėja, beje, nelabai rimtai žiūri į gyvenimą ir dažniausiai daro tai, ko nebegali nedaryti, sakykim, vaikams pradėjo rašyti neapsikentęs pernelyg sudėtingų eilėraščių, kurių jo vaikai negalėdavo išmokti.
(Čia toks interviu su mano persona kažkada buvo)
- Kiek laiko rašote eilėraščius?
- Kiek save atsimenu. Vaikystėje turėdavau daug laiko, tai bastydavausi pagal senvages ir darydavau tai, kas dabar vadinama instaliacijomis, tačiau menininko iš manęs neišėjo, ypač vėliau mokykloje tai supratau, kai mano nupieštas šuo ir grandinė, prie kurios šuo pririštas, beveik nesiskyrė. Taigi, vaikščiojau ir apeiliuodavau visokius vabalus, medžius ir tolumas. Kadangi dabar laiko nebeturiu, o gražiausi dalykai pasaulyje jau kaip ir aprašyti, beliko konstatuoti tik savo vidines būsenas. Tiesa, kaip paveikslas gali būti tapomas keletą metų, tas pats ir su eilėraščiu. Jeigu yra reikalas... Nelabai tikiu poezija, kurią išpyškini vienu atsikvėpimu.
- O kas yra poezija?
- Man – tai kažkoks pasaulio jutimo būdas, nesusitaikymas su padėtim, realybe, nepripažinimas, kad yra tik darbas, maistas ir televizorius. Galbūt gyvenimas gali priversti mūsų kūnus kažkur vaikščioti ir atlikti tam tikrus dalykus, bet sielos pavergti negali. Todėl poezija yra laisvės išraiška.
-Ar turėjo įtakos poetai, rašytojai?
- Viskas, su kuo mes susiliečiame, turi įtakos – knygos, laukai, sutikti žmonės. Tikiu, kad mes keičiamės informacija, nuotaikomis, negyvename izoliuotą gyvenimą. Didžiausią įtaką man padarė čilietis Pablo Neruda, rusas Vladimiras Majakovskis, prancūzas Žakas Preveras, iš lietuvių – Marcelijus Martinaitis, Vladas Šlaitas. Bet geriausią poeziją randu Biblijoje, ypač Jobo, Psalmių, Giesmių giesmės knygose.
- Ką manote apie šiuolaikinę poeziją, kuri nepripažįsta jokių ribų, dėsningumų?
- Manau, kad poezija, gimusi, kaip žaidimo žodžiais menas, tik pakeitė taisykles. „Šiuolaikinę“ poeziją rašyti ne ką lengviau negu klasikinę. Galiu rašyti ir taip, ir kitaip, ne tai sudaro poezijos esmę. Manau, kad ne įmantrumas ar paprastumas, ar žodžių skambumas turi reikšmę, o tai, ar žmogus turi ką pasakyti, ar tik maivosi. Kai išmoksti skaityti ne tai, kas parašyta, o kas sakoma, matai, kad didžioji dauguma šiuolaikinės poezijos yra plokščia ir apgailėtina.
- O jei kas pasakys taip apie tavo eilėraščius?
- O kas sakė, kad manau, jog kuriu šedevrus? Rašau visų pirma sau, todėl neturiu galimybių nuvilti skaitytojo. Taigi pretenzijų į kūrėjus nepuoselėju. Kažkada mane sužavėjo pasakojimas apie vieną Stambule gyvenantį turkų poetą, kuris dirbo batsiuviu. Parašydavo eilėraštį – įdėdavo į dirbtuvės langą. Panašiai darau ir aš, tik dedu į internetą, nes lango neturiu.
- Ką manote apie žmones, kurie už savo pinigus leidžia eilių knygas?
- Manau, kad jie džiugina, ypač leidyklas. Vieni stato namus, kiti perka automobilius, treti leidžia knygas. Manau, tai natūralus noras kažką palikti po savęs. Yra ir toks būdas įsiamžinti. Bet šiaip manau, kad tai tas pats, kas surengti kokį vakarą ar parodą Vilniuje. Skamba gražiai, bet paprastai rengėjai nutyli, kiek gi „Vilniaus“ ją „pamatė“, sakykim, atėjo 20 – 50 žmonių...
- Nesiruošiate leisti knygos?
- Gal dar nesu pasiruošęs džiuginti leidyklų. Kas ten žino, kiek mano eilės reikalingos kitiems, kiek norės skaityti. Žiūrint statistiškai, įžvelgiu įdomią tendenciją – kuo pasaulyje daugiau žmonių, tuo mažiau poezijos skaitytojų, vartotojų, nešiotojų. Kol pasaulyje nebuvo ir milijardo – poezija klestėjo visomis formomis – dainuojamąja, rašytine, sakytine, kai jau pasiekėme 7 milijardų ribą, poezija vos vos reikalinga. Nors gal taip ir reikia, įsivaizduokime, kad visi 7 milijardai per gyvenimą parašo po 1 genialų eilėraštį... Kiek laiko užtruktų tai perskaityti? Todėl ir mano programa – parašyti 1 eilėraštį.
- O kaip komiksų tekstai? Ar čia poezija?
- Dauguma stengiasi kurti „amžinus“ dalykus, o komiksai yra toks laikinas dalykas. Mano tikslas, kad jie būtų kaip saldainis – skanu, kol valgai, o suvalgęs pamiršti. Komiksų tekstai yra eiliavimas, eiliakalystė, kartu požiūris į gyvenimą, kad ne visada reikia būti perdėm rimtam. Daugiau reikia į viską žvelgti su jumoru.
- Ką manote apie dabartį?
- Galvoju, kad kiekvienas laikotarpis yra gražus, mes neturi kito laiko, išskyrus tą, kuriuo gyvename. Galėtų jis būti dar gražesnis, jei ne mes patys – tai nelaimingi, tai kažko trūksta, tai dar kas nors. Biblija sako, kad tiek gerą, tiek blogą dieną sukūrė Dievas. Todėl nereikėtų per daug jaudintis – viskas praeina, rytoj bus kita diena. Deja, turiu pasakyti, kad man nepatinka, kad labai netoli nusiyrėme nuo tarybinių laikų. Visuomenė dar beveik tokia pat totalitari. Tačiau jei anksčiau reikėdavo saugotis kolūkio pirmininko, brigadininko ir portorgo, kurie patys nelabai tikėjo tuo, ką daro, tai daugiau buvo forma, tai dabar tų, kurių reikia saugotis, žymiai daugiau. Jei sovietmetyje žmonėms neleisdavo būti savimi, nė kiek ne lengviau ir dabar – tik „portorgų“ daugiau. Labiausiai liūdina tai, kad žmogus Lietuvoje pavirto priemone tikslui pasiekti.
- Ar išliks poezija?
- Poezija – ne duona, ne pirmo naudojimo prekė, Lietuva nebėra poezijos ir dainų šalis, tačiau manau, kad ji išliks, visada bus disidentų, kurie nenori gyventi, kaip jiems diktuojama. Poezija liks priebėga visiems maištininkams, koduota kalba, kurią supras tik tokie patys.
Pranešimai
2 komentarai:
fainiai :)
ACIŪ
Rašyti komentarą